Kodėl vaikas kramto nagus?

Daugelis vaikų nejučia ima kramtyti nagus sutrikę arba nugrimzdę į apmąstymus. Šis veiksmas jiems padeda susikaupti, sutelkti mintis pajautus savo kūną: "Štai aš, čia, ką tik įkandau į nagą!"

Beveik visi vaikai pereina tokį raidos etapą, kuriame atsiranda mėgstami veiksmai: kasytis pakaušį, krapštyti nosį, trypti vietoje... Kad ir koks įvairus šis judesių repertuaras, priežastis dažniausiai būna viena: vaikas dar nesugeba išlaikyti ilgų pauzių ir įveikti nuobodulio.

Atkreipkite dėmesį, kad įkyrūs judesiai sustiprėja, tarkime, poliklinikoje, kai laukiate eilėje, arba transporte... Tuomet kūnas vaikui tampa įspūdžių šaltiniu: nuslopintą fizinį aktyvumą (juk jūs neleidžiate jam lakstyti) jis pakeičia smulkesniais pasikartojančiais judesiais. Užimkite vaiką bent jau duodami jam popieriaus, kurį jis galėtų glamžyti, sukti ir pan. Tuomet nereikės kramtyti nagų.

Kad vieni judesiai gali būti pakeičiami kitais, - ir pliusas, ir minusas. Viena vertus, bardami vaiką už tai, kad jis tampo ausį, jūs galite pasiekti, kad jis ims tampyti nosį. Kita vertus, tai leidžia pasiūlyti tinkamą alternatyvą.

Atlikti įkyrius veiksmus vaikas gali ir dėl nerimo jausmo. Pasikartojantys vienodi judesiai padeda nusiraminti, atsipalaiduoti.

Kai kurie įpročiai kartais įgauna ir ritualų pobūdį: pavyzdžiui, vaikas negali užmigti, kol mama neatidarys spintos durų ir neparodys, kad joje niekas nesislepia. (Lygiai taip pat suaugęs žmogus negali nurimti, kol neįsitikino, jog namų durys užrakintos.) Negalėdamas suvaldyti savo nerimo, mažylis nesąmoningai griebiasi "išorinio" rakto į nusiraminimą. Tik sukurdami vaikui saugumo pojūtį, galime jį atpratinti nuo įvairių nepageidaujamų įpročių ir ritualų.

Sužinokite, ko bijo jūsų vaikas, ir aptarkite tai. Tik nereikia jo įtikinėti, kad vagis tikrai naktį nelįs pro langą arba kad ateiviai iš kosmoso nenusileis kieme. Perimkite atsakomybę už ekstremalių problemų sprendimą: "O tėtis tam vagiui kaip duos į nosį!" arba "O tu mane pakviesk - aš paprašysiu ateivių, kad nuskraidintų mus prie jūros - tada nereikės mokėti už lėktuvo bilietus."

Kai kurie įpročiai gali tapti vaiko charakterio ypatybėmis. Jis nuolat vėluoja, išmėto daiktus, neatsiplėšia nuo kompiuterio? Vadinasi, neišmoko tinkamai panaudoti savo laiko, nežino, kaip paskirstytos pareigos tarp šeimos narių...

Neverta pamiršti, kad daug ką iš to, ką vaikui draudžia, suaugusieji daro patys. Auklėkite savo pavyzdžiu: parodykite, kaip tvarkingai susidedate drabužius ir daiktus, nevėluojate į darbą, neužsisėdite iki vėlumos prie kompiuterio... Jeigu jums sunku papriekaištauti dėl analogiškų įpročių (išmėtyti daiktus, vėluoti), išmokykite savo atžalą būdų, kurie padės jam susidoroti su nenoru daryti nuobodžius, jam nereikalingus veiksmus, bei sudarykite tam sąlygas. Pavyzdžiui, vaikas kur kas greičiau ir su didesniu entuziazmu susidės žaisliukus į didelę dėžę nei sudėlios į lentynas.

Kiekvienas įprotis vaikui yra kažkam reikalingas, todėl jo atsikratyti galima tik pasiūlius ką nors mainais.