Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą?

Ne paslaptis, jog ir 21 amžiuje ne vienas suaugęs gali pasakyti pirmokui, kad mokymasis yra jo pareiga. Nors pareiga - tai veiksmas, susijęs su valingu veikimu, sąmoningu pažadu. Kitaip tariant, vadinti mokymąsi vaiko pareiga tolygu viduramžiškoms pažiūroms, kai vaikas buvo suprantamas kaip sumažinta suaugusiojo kopija. Šiais laikais mes jau žinome, jog vaikas ne tik fiziškai mažesnis už suaugusįjį. Jo psichologinės galios dar tik auga ir negali pakelti subrendusiam žmogui skirtų uždavinių. Valingas veikimas užsibrėžto tikslo link net ir kai kuriems suaugusiesiems sunkus. O vaikui iki jo dar reikia subręsti.

Nenori ar negali?

Pasistenkime atskirti, kada vaikas NENORI eiti į mokyklą ir kada jau NEGALI. Jeigu šias sąvokas įsivaizduotume linijos skirtinguose galuose, tai gautume matuoklį, kuris apimtų konkretaus vaiko įvairiausius "nenoriu eiti į mokyklą" laipsnius. Silpniausias laipsnis - šiandien vaikas nenori eiti į mokyklą, nes neišmiegojo, neatliko namų darbų, namuose svečiai ar ką tik įsigytas šuniukas... Natūralus, sveikas, vaiko poreikius atstovaujantis nenoras.

Kitas kraštutinumas - negali. Vaikas negali eiti į mokyklą, nes ten patiriami sunkumai jam nebepakeliami, mokymasis išgyvenamas kaip nuolatinis stresas ir apsunkina jo psichologinę raidą. Taigi kiekvieno konkretaus vaiko nenorą eiti į mokyklą verta pamatuoti tarp šių kraštutinumų.

Visi 6-8 metų vaikai nori mokytis, nes tai atitinka jų raidos pažintinį poreikį.

Kodėl taip nutinka, kad kai kurie vaikai nebegali eiti į mokyklą?

Pradėkime nuo pradžios - pirmos klasės. Tai riba, ties kuria vaikas nuo spontaniško žaidimo turi būti palaipsniui pervedamas į valingo, tikslingo, brandaus veikimo išmokimą. Dažnas suaugęs vaiką tiesiog permeta per šią ribą ir ima reikalauti rezultatų. Mano supratimu, šios ribos perėjimas - tai mažiausiai viso pradinių klasių laikotarpio uždavinys.

Daugelis suaugusių sako, kad nenori į mokyklą eiti tas vaikas, kuris tingi mokytis. Tyrimais yra įrodyta, jog visi sveiki vaikai nori mokytis, nes jiems rūpi suprasti savo patyrimus ir stebėjimus. Mokymasis, kaip savo patyrimo turtinimas, yra pats save skatinantis procesas.

Natūralus vaiko smalsumas, noras sužinoti sukuria vidinio aktyvumo sąlygas. Tai mokymosi motyvacijos pamatas. Taigi visi sveikai augantys 6-8 metų vaikai dar natūraliai turėtų norėti mokytis, nes įgytos žinios prisideda prie asmenybės plėtojimo.

Esu tai, ką galiu

Mokymosi pradžia sutampa su meistriškumo -menkavertiškumo krize.

Kiekvieno vaiko raida nuosekliai pereina tam tikras psichologinio brandumo krizes. Psichologinės galios bręsta nuosekliai, tarsi laipteliais. Kiekvienas laiptelis - tai kokio nors psichologinio sustiprėjimo uždavinys. Pradinuko amžius atitinka laiptelį, kurį mokslininkai pavadino kova tarp meistriškumo ir menkavertiškumo. Tai reiškia, jog šiame amžiaus tarpsnyje pasitikėjimo savimi tema yra svarbiausia.

Vaikas tarsi sprendžia: aš esu tai, ką galiu išmokti daryti.

Kadangi šis amžius sutampa su mokymosi pradžia, išmokti reikia daug: bendravimo, skaitymo, rašymo, naudotis visokiais instrumentais (pieštukais, žirklėmis, dažais). Svarbiausia - išmokti valdyti savo kūną ir juo pasitikėti. Reikia išmokti įvairiausių tikslių judesių. Jau nebegali judėti kaip nori ir kur nori. Reikia išmokti savarankiškai atstovauti save įvairiose aplinkybėse, daug ką prisiminti, kartais net pačiam pavalgyti ir pačiam skirstyti savo laiką, prisiminti daugybę dalykų.

Taigi vaiko gyvenime atsiranda visas srautas naujų aplinkybių, kurios mokymosi sąvoką labai išplečia. Ir jeigu dauguma naujų išmokimų nesiseka? Kaip tada save suvokia vaikas? Jis suvokia save kaip nesėkmingą, menkavertį. Kaip vaikas gali elgtis, jeigu suvokia save kaip negalintį? Jeigu dešimtis kartų per dieną jis iš suaugusių girdi apie save kaip apie niekam tikusį, tinginį, išsiblaškėlį, neklaužadą, kuris negerbia tėvų ar mokytojos, nes nuolat viską užmiršta, išmėto, nepadaro? Tai nepakeliama našta vaikui. Ir jis ima trauktis.

Iš pradžių gal pasako, kad mokykloje jam nepatinka. Gal nedrįsta pasakyti ir užsitęsusi adaptacija prie naujos veiklos pasireiškia psichosomatiniais simptomais - prieš mokyklą ar mokykloje ima skaudėti pilvuką ar galvą, pykina.

Jeigu suaugę vis tiek nepaiso vaiko transliuojamų ženklų, gal prasideda melu grindžiamas vengimo elgesys. Taip vietoj noro mokytis atsiranda mokymosi vengimas.

"Kaip sekėsi?" arba "Šaunuolis"

Vaikui reikia ne tik gražių mokymosi priemonių. Jam pirmiausiai reikia suaugusių psichologinės paramos. Taigi suaugę pirmiausiai turi suvokti savo atsakomybę įtraukiant vaiką į mokymąsi. Juk sėkminga mokymosi pradžia - tai startas visiems mokymosi metams. Būtinas supratimas, kiek daug uždavinių užgula vaiko pečius. Reikia įvairiais būdais padėti vaikui įeiti į visai naują socialinę aplinką, kurioje viskas taip griežtai reglamentuojama.

Namuose santykiai paremti jausmais, čia nėra tokių griežtų taisyklių, vaikui leidžiama būti spontaniškam, jis svarbus jau vien tuo, kad yra mylimas. Mokykloje santykiai dalykiški, reikalaujama laikytis bendrų taisyklių, elgesys griežtai reglamentuojamas pagal mokymo tikslus, vaikui reikia atlaikyti pažangumu paremtą konkurenciją ir nori nenori jis vertinamas pagal pažangumą.

Vietoj mechaninio klausimo "Kaip sekėsi?" tėvai turi mokėti atspindėti vaiko jausmus ir poreikius, pastebėti jo sunkumus dar iki to, kol neprasidėjo mokyklos vengimo elgesys.

Mokymuisi mokykloje vaikai ruošiasi namuose. Paramos vaikui tikslais verta atkreipti dėmesį dar į kelias svarbias vaiko savybes, turinčias įtakos mokymosi sėkmei. Tai dėmesingumas ir darbingumas.

Jeigu pradinuko mokymas paremtas smalsumu, nėra gąsdinančių vaiką veiksnių, jis geba sukaupti dėmesį 15-20 minučių. Darbingumas - tai fizinė ir psichinė vaiko galia dirbti nustatytos apimties ir trukmės darbą tam tikru tempu. Su amžiumi protinis darbingumas didėja.

Manau, jog daugeliu atvejų, kai vaikas kaltinamas nedėmesingumu ir tingėjimu, yra ne kas kita, kaip ne pagal jo pečius užkrautos naštos požymis.

Dar vienas įgūdis gali lemti vaiko mokymosi motyvaciją - kaip vaikas išmokęs reaguoti į sėkmes ir nesėkmes. Mūsų kultūrai labai būdinga linksniuoti vaiko nesėkmes ir tarsi nepastebėti pasiekimų (geriausiu atveju apšaudome vaiką tuščiu žodžiu "šaunuolis"). Tai nualina vaiką.

Auksinė taisyklė - jeigu subarei vaiką 1 kartą, reikia jį dešimt kartų padrąsinti, kad atsistatytų jo psichologinė pusiausvyra.

Taigi toli gražu neteisingas tėvų pasakymas, kad mokykla turi prisiimti visą atsakomybę dėl vaiko mokymosi nesėkmių.

Mokymuisi, plačiąja šio žodžio prasme, vaikas ruošiasi namuose. Tėvai išvardytus ir daugybę kitų vaiko įgūdžių treniruoja namuose. Dėmesingumas, darbingumas yra psichofiziologinės savybės, todėl jos labai susiję su maitinimusi, saugia namų atmosfera, tinkamu poilsiu ir, filosofiškai tariant, bendru vaiko laimės jausmu.

Dėmesingumą, darbingumą ir adekvatų reagavimą į nesėkmę puikiai galima lavinti įvairių žaidimų forma.

Taigi paprastas, situacinis vaiko "nenoriu eiti į mokyklą" dėl įvairių priežasčių gali išaugti iki "nebegali eiti į mokyklą". Kad tokios komplikacijos nesirutuliotų, būtinas suaugusių dėmesingumas ir parama.

Atsiskyrimo baimė

Atskirai paminėsiu dar vieną nenorinčių eiti į mokyklą vaikų grupę. Jie negali eiti į mokyklą (ar darželį) jau beveik nuo pat pradžių. Priežastis - nesąmoninga atsiskyrimo baimė. Baimė atsiskirti nuo mamos.

Dažniausia mama pati nesąmoningai bijo atsiskirti - ir vaikas bijo atsiskirti. Kartais prieinama net iki mokyklos fobijos. Tai atsiskyrimo baimės variantas, kai ji sustiprinama mokykloje, pavyzdžiui, bendraamžių patyčių. Tokiais atvejais rekomenduotina kreiptis į psichologą.

Būtina suprasti vaiko pasąmoningus vengimo motyvus. Tėvai paprastai tokiu atveju akcentuoja simptomą - vaiko mokyklos vengimą. Psichologas ieško vaiko subjektyvios tiesos, kad galėtų jį sustiprinti nuo to taško, kuriame jis užstrigo. Jeigu vaiko baimė ignoruojama, labai greitai kaip gynyba veši jo vengimo elgesys. Jis įsuka tarsi į užburtą ratą. Vengimo elgesį reikia stabdyti. Vaikui tokiu atveju reikia padėti kompleksiškai. Kalbėt su mokytoja, ką galima padaryti mokykloje. Aptarti su vaiku visus dalykus - kas gąsdina mokykloje, kiek stipri ta baimė, kiek realus pavojus jam (kai vaikai erzina, mokytoja šaukia).

Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba organizuoja viešų paskaitų ciklą apie šeimą: Gegužės 11 d. (trečiadienį) 17.30 val. - "Psichinės vaiko sveikatos stiprinimas šeimoje". Birželio 8 d. (trečiadienį) 17.30 val. - "Išsiskyrusių šeimų vaikai". Informacija pasiteirauti ir išankstinė registracija telefonu - 34 22 53. Informacija internete: www.klppt.projektas.lt Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba suteikia galimybę pateikti klausimus ir elektroniniu paštu adresu [email protected]. Kviečiame teirautis dėl vaiko ar paauglio mokslų, bendravimo su bendraamžiais arba mokytojais bei kitų emocinių ir elgesio sunkumų, taip pat konsultuotis dėl asmeninio santykio su vaiku problemų. Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai -psichologai, logopedai ir specialieji pedagogai - pasirengę atsakyti į kiekvieną tėvų laišką. Garantuojame konfidencialumą ir atsakymo į Jūsų klausimus operatyvumą.

Svarbiausia - užkirsti kelią vengimo elgesiui. Sakyti "tu turi eiti į mokyklą", nepasiduoti savo baimei. Būtina kartu su vaiku ieškoti tos baimės laipsniškų įveikimo būdų. Svarbu pagarbiai atspindėti vaiko situaciją, vengti jį kaltinti, kad skauda galvą, pilvuką. Tinka sakyti: "Suprantu, kad tu neišsigalvoji ir tau tikrai skauda. Tai tavo organizmas taip reaguoja į baimę. Pilvo skausmas nėra pavojinga liga. Nors ir skauda, tu turi būti pamokose."

Be abejo, bet kokia suaugusio nekantri, pikta ar suirzusi reakcija blokš tokios situacijos vaiką į bejėgystės bedugnę. Ir visgi verta atsiminti, jog mylintis tėvų tvirtumas vaikui tokiais momentais reikalingas kaip niekada. Didžiausia įtampa tokiam vaikui kyla tuomet, kai jis dar turi viltį, kad galės išsisukti nuo mokyklos. Padėjus jam 2-3 valandas išbūti mokykloje, psichosomatinių reakcijų išreikštumas sumažėja.

Taigi aptarę, koks vaikas pradeda mokytis, trumpai atsigręžkime į tai, kaip jis mokomas. Turime būti drąsūs ir pripažinti, jog mes, suaugę, darome ugdymo klaidų. Šioje temoje didžiausia mūsų bėda - vertinti pradinuką kaip piktybiškai nenorintį mokytis. Ir tai pateikti kaip jo atsakomybę. Ir apsimesti, jog nėra nepagrįstai sudėtingų mokymo programų, ne pagal vaiko pečius keliamų reikalavimų. Ir kai galų gale vaikas ima vengti mokyklos, užgęsta jo intuityvus smalsumas ir poreikis augti, sužinant ir išmokstant kažką naujo, mes klystame dar labiau - grasiname jam, baudžiame, verčiame...