Kodėl triušis sustingsta prieš smauglį

Knygoje, remiantis keletą dešimtmečių autorės gydytų pacienčių liudijimais, kalbama apie siaubingus dalykus, kuriuos stengiamasi nutylėti. Nes mums daug lengviau likti neutraliems, nesikišti, negu palaikyti auką, pasidalinti jos našta. Be to, visuomenėje smurtautojas turi net aukštesnį statusą, negu auka, todėl tuo naudodamasis jis stengiasi diskredituoti auką ir jos pasakojimus. Auka lieka ilgam nutildyta su savo "iškreiptu" realybės jausmu. Kartais tokios poros pažįstami ir artimieji, kaip ir smurtautojas, skriaudiko elgesį pateisina neva pačios aukos asmenybės trūkumais ar charakterio ypatybėmis. Aukos elgesys suprantamas kaip manipuliavimas, apsimetinėjimas, perdėjimas, dėmesio siekimas.

Kokiu būdu tampama auka? Kai asmuo ilgą laiką jaučiasi visiškai bejėgė, negalinti kontroliuoti situacijos nei jokiais būdais pasipriešinti, jos savigynos sistema visiškai "išsijungia". Auka pakeičia savo sąmonės būseną panašiai kaip gyvūnai, kurie, netikėtai užpulti, "sustingsta".

J.L. Herman rašo, kad smurtautoją ir auką sieja ypatingas santykis, grįstas prievartine kontrole. Smurtautojas kontroliuoja net aukos fiziologines fukcijas, suardydamas bet kokį aukos autonomijos, privatumo jausmą. Stipresniojo galia valdyti kitą asmenį įtvirtinama nuolat, brutalia jėga, ir tai griauna aukos valią, savikliovą. Juolab, kad dažniausiai smurtautojas auką stengiasi izoliuoti, nutraukti jos ryšius su kitais žmonėmis. Beveik vienintelis jos ryšys su pasauliu lieka skriaudikas, jis suvokiamas kaip gamingas, kone visagalis, asmuo, o tuomet užgrobiamas ir vidinis aukos gyvenimas. Smurtautojas reikalauja visiško paklusnumo, kad auka perimtų jo įsitikinimus bei vertybes - ir net savo noru! Auka nuolat gąsdinama ir gyvena atidėtos mirties akivaizdoje - "budelis" jos vis pasigaili, todėl žmogų, kuris ją luošina ir kelia pavojų, auka ima laikyti savo išgelbėtoju.

Normalus vaikinas

Baisiausia tai, jog smurtautojas, remiantis tiek aukų liudijimais, tiek psichologų stebėjimais, yra tariamai normalus. Tačiau jo mintis skaityti sunku, o kadangi jis niekina tuos, kas jį mėgina perprasti, savo noru jis pagalbos neieško (išskyrus atvejus, kai pakliūva įstatymo nemalonėn). Būtų paprasčiau tą mėsmalę sustabdyti, jeigu smurtautojas būtų nesunkiai atpažįstamas, aiškiai nukrypęs nuo normalumo ar sutrikęs.

Amerikos teisės specialistai sukėlė skandalą, pranešę, kad daugybę žiauriausių nužudymų įvykdęs nusikaltėlis grupės psichiatrų buvo pripažintas normaliu. Bėda ta, kad tokių, kaip šis kankintojas, yra daug, ir dauguma jų atrodo "gąsdinamai normalūs". Vis gi autoritariškas smurtautojas yra jautrus visuomenės nuomonei, tad jo elgesys - nuostabiausia maskuotė. Atrodo, jis jaučia psichologinį poreikį savo nusikaltimus pateisinti, o tam reikalingas aukos pritarimas. Todėl jis nenuilstamai reikalauja iš aukos pagarbos, dėkingumo ar net meilės išpažinimų. Taip kaip totalinės vyriausybės reikalauja savo aukų išpažinties ir politinio atsivertimo.

Prievartos "technikos"

J.H. Lewis teigia, jog kiekvieno smurtautojo metodai tegu ir unikalūs, tačiau stebėtinai panašūs. Svarbiausia įdiegti bejėgiškumą ir susietumo su kitais žmonėmis jausmą. Kad išlaikytum auką nuolatinėje baimės būsenoje, pasitelkiami grasinimai ne tik pačiai aukai. Moterys dažnai pasakoja, kad engėjas grasino užmušti vaikus, tėvus ar jas užstojantį draugą, jeigu jos bandytų pabėgti. Daug labiau kenčia tos skriaudžiamos moterys, kurios niekina ir kaltina save ne tik dėl to, kad pačios nesugebėjo apsiginti, bet neapgynė ar išdavė kitus žmones. Tuomet lyg ir nebėra kelio atgal; auka pasineria į visišką pasyvumą, fatalizmą, praranda norą gyventi.

Baimę dar labiau sustiprina nenuspėjami žiaurumo proveržiai bei tai, kad jis verčia laikytis niekingai smulkių taisyklių. Siekdamas kuo daugiau auką įgąsdinti, jis prižiūri, ką auka valgo, kada miega, eina į vonią, kuo rengiasi, kada jiedu turi mylėtis. Tokia kūniškos autonomijos ataka verčia auką gėdintis ir ją demoralizuoja. Paradoksas, bet kai engėjui pavyksta pasiekti tokią nežmonišką kontrolę, jis tampa ne tik baimės ir pažeminimo, bet ir paguodos šaltiniu. Kai moteriai, kuriai viskas užginta, malonesnis žodis ar paslauga tampa didele dovana. Engėjas gali slopinti auką, siūlydamas jai svaigalų.

Kai aukai pavyksta ištrūkti, engikas daro viską, ką išgali, kad laimėtų ją. Ji įkalbinėjama grįžti jau ne grąsinimais, o atsiprašinėjimais, priesaikomis pasitaisyti, meilės paraiškomis. Ištikimybės ir užuojautos maldavimu. Engikas tikina, kad jo nežabotas pavydas ar elgesys kaipsyk įrodo, kaip neišpasakytai jam aukos reikia, kaip ją myli. Greičiausiai jis ir pats tuo tiki. Dar daugiau, tvirtina, kad jo likimas, gyvybė - jos rankose, kad ji turi galią sutramdyti smurtą. "Susitaikymas" palaužia moters psichologinį pasipriešinimą. Viena moteris prisimena: "Keisčiausia, kad geraisiais laikotarpiais aš beveik neprisimindavau blogųjų. Atrodė, gyvenu du skirtingus gyvenimus".

Išgijimas

Gyti auka pradės, kai vėl pasijus saugi. Atnaujinusi santykius su kitais žmonėmis, smurto auka atgauna tas savo psichologines savybes, kurias trauminė patirtis buvo pažeidusi arba iškreipusi. Šios savybės - tai pamatinis pasitikėjimas, autonomija, iniciatyva, kompetencija, identitetas bei artimumo galios. Žinojimas, kad pats sau esi Viešpats.

Susitaikius su traumos paženklinta patirtimi buvusiai aukai iškyla užduotis susikurti ateitį. Ji apraudojo senąjį, traumos sunaikintąjį savo "aš", dabar privalo susikurti naują. Trauma patikrino ir visiems laikams pakeitė jos santykius su žmonėmis, tad ir juos auka turės susikurti naujus. Senieji, įsitikinimai, teikę jos gyvenimui prasmę, išklibinti, ji turės susirasti naują tikėjimą, į kurį atsiremtų. Tad neretai išsilaisvinusios iš engėjo aukos pasijunta tarsi pabėgėliai, imigrantai nepažįstamoje šalyje.

Tačiau tai suprantama; juk pačios sunkiausios traumos - ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar avarijų, - tokių įvykių tyčia niekas nesukelia, tad ir išgyvenami kaip nelaimingi atsitikimai. Baisiausios mums - kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausias žaizdas.

Parengė Ivona Žiemytė