Kodėl tai nutiko man?

Gėda - labai nemalonus jausmas. Jis kyla, kai ką nors ne taip padarai ar pasakai, arba, psichoanalitikų terminais kalbant, kai tavo veiksmai ar mintys neatitinka "vidinio ego idealo"...

Kai supratau, jog sergu nervine bulimija, man tiesiog neapsiversdavo liežuvis apie tai kam nors prasitarti. Juk tuometiniu mano gyvenimu gėrėjosi ne vienas. Mergina, negalinti skųstis išvaizdos trūkumais, dainuojanti populiariausioje Lietuvos popgrupėje, vos ne kasdien sulaukianti didžiulio žmonių dėmesio, komplimentų, gėlių, gausių aplodismentų... Ar gali būti, kad jai kas nors negerai?

Jeigu tada būčiau prisipažinusi, ką jūs apie mane būtumėt pagalvoję? Tuštybės mugės atstovė! Man buvo GĖDA nepateisinti tiek žiūrovų, tiek mano artimųjų lūkesčių. Jeigu dar būčiau sirgusi kokia nors žinoma liga, kurią galima išgydyti vaistais, - kitas reikalas: tikriausiai būčiau sulaukusi užuojautos. O čia - psichologinės problemos... Čia mergina nesugeba susidoroti su kylančiais gyvenimo sunkumais!

Man buvo gėda, kad palūžau. Kad nesugebėjau pakelti to "nuostabaus gyvenimo" - didelio dėmesio, įtampos, nuovargio.

Pirmas žingsnis pasveikimo link

Praėjusį šeštadienį jau rašiau, kad tuomet mano "santykiai" su maistu pasidarė keisti: aš valgydavau tam,, kad nuslopinčiau neigiamas emocijas. Gėda irgi yra emocija. Nemaloni emocija, kurią "reikia" slopinti.

Tik tada, kai pagaliau suvokiau, jog mano jausmai yra neatsiejami nuo manęs, kad jie turi teisę manyje egzistuoti, buvau pasiruošusi juos priimti, pripažinti. Ir, žinote, labai džiaugiuosi, kad baimė, irzlumas, pyktis, liūdesys... ir gėda tapo mano prasmingo gyvenimo dalimi. Aš tiesiog nebebijau šitų jausmų, neišsižadu jų ir nesistengiu jiems ieškoti pakaitalo.

Kai pripažįsti, jog tau gėda, iš karto pasijunti drąsesnis. Kai pripažįsti savo netobulumą, - tampi drąsesnis. Ir daug lengviau atlaikai smerkiamus žmonių žvilgsnius, kai jie sužino, jog ir tu kartais palūžti.

Tai neužkrečiama

Tik nepagalvokite, kad aš visiškai nebejaučiu gėdos dėl savo ligos. Aš ir šiandien jaučiuosi nesmagiai, kai žmonės, netyčia užsiminę apie valgymo sutrikimus, staiga nutyla vidury sakinio. Tikriausiai jie galvoja, kad esu ne tokia kaip visi. Stengiuosi save padrąsinti juokaudama, kad žmonės tiesiog bijo užsikrėsti.

Galiu nuraminti - valgymo sutrikimai neužkrečiami. Jie įgyjami arba paveldimi.

Tu ne vienas toks

Aš žinau, kaip jaučiasi valgymo sutrikimu sergantis žmogus. Jis jaučiasi vienišas ir pažeidžiamas. Kiekvieną dieną jis skiria ne gyvenimo džiaugsmui, o bandymui atrasti nors vieną priežastį, kodėl taip atsitiko būtent jam.

Atsakymo į tuos pačius klausimus bandė ieškojo ir Velso princesė Diana, kuria žmonės žavėjosi dėl jos širdies šilumos, grožio bei atsidavimo sūnums. Kodėl ji sirgo nervine bulimija? Manoma, kad ši liga išsikerojo dėl nelaimingos santuokos su princu Čarlzu.

Ji prisipažino turinti šią bėdą. Ir tuo padėjo daugeliui pasaulio moterų, kurios sirgo ir serga valgymo sutrikimais.

1993 metų pavasarį princesė Diana pasakė viešą kalbą apie valgymo sutrikimus. Ji kalbėjo apie tai, kad nuo pat žmonijos atsiradimo tarp žmogaus ir maisto susiformavo nenutrūkstamas ryšys: valgai - gyveni, nevalgai - miršti. Nors maistas turėtų padėti mums išlikti, didėjant gyvenimo įtampai, jis tapo žmonijos naikinimo instrumentu. Maistas - tai ne tik išlikimas, bet ir rūpesčio bei meilės artimiesiems išraiška. Per maistą mes parodome, kaip jaučiamės bei kaip norime, kad mus jaustų kiti.

Nesuvaldomi mūsų jausmai lėmė valgymo sutrikimų atsiradimą.

Velso princesė Diana prisipažino sirgusi nervine bulimija ne vienerius metus. Knygos apie princesės gyvenimą "Tarnished Crown" autorius Anthony Holden atkreipė dėmesį į dar vieną skaudų faktą. 1997 metais princesė, atrodė, laimėjo kovą su nervine bulimija ir jautėsi geriau. Bet tais pačiais 1997 metais ji žuvo siaubingoje autoavarijoje.

Galima išvardyti begalę pasaulyje žinomų žmonių, kurie prisipažino kentėję nuo valgymo sutrikimų. Tai Paula Abdul, Jessica Alba, Elton John, Elisa Donovan, Christina Ricci, Geri Halliwell, Victoria Beckham, Alanis Morissette ir kiti. Jie patys spaudai bei žmonėms papasakojo apie savo ligos istorijas bei atrastus kelius į pasveikimą. Bet palikime tai kitam kartui.