Kodėl pamirštame vardus

Kas jį užblokuoja mūsų atmintyje? Išsiblaškymas, nuovargis, užgulę rūpesčiai? Psichoanalitikai sako, jog priežastys gali slypėti ir giliau.

Dar psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) savo knygoje "Kasdienio gyvenimo psichopatologija" rašė, jog užmaršumas ir vardų painiojimas, įvairios kitos klaidos, netikėti "nusišnekėjimai", keisti judesiai yra ne kas kita, kaip mūsų pasąmonės mechanizmų išraiška.

Gali būti, jog pamiršti vardus mus verčia įsitikinimai, suprogramuoti dar vaikystėje. "Tu amžinai viską pamiršti", "Tu niekada manęs negirdi" - galbūt panašius teiginius nuolat girdėdavote iš tėvų ir jie įsitvirtino jūsų pasąmonėje. Jeigu manote, kad daug ko negalite įsiminti, taip ir atsitinka.

Nuo mažumės skiepytos nuostatos galėjo reikšti ir atvirkščią dalyką: "Daug žinosi - greit pasensi", "Ne vaikų čia reikalas", "Nekišk nosies, kur nereikia" ir t. t. Taip vaikas mokomas nesidėti per daug informacijos į galvą, ją kuo greičiau pamiršti.

Trečia priežastis - jūsų požiūris į kitus žmones. Vardas yra asmenybės simbolis. Kreiptis į kitą žmogų vardu reiškia užmegzti su juo kontaktą, o tai nėra malonu bei lengva tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių linkę santykius ne kurti, bet griauti.

Vardus prastai įsimena ir tie žmonės, kurie nenori įsileisti kitų į savo vidinę erdvę. Jeigu neatsimenate žmogaus vardo - vadinasi, jūsų vidiniame pasaulyje jo nėra.

Užmaršumą sukelia ir nemalonios asociacijos. Gali būti, kad konkretus vardas sukelia senus prisiminimus ir kartu su jais baimę, gėdą arba skausmą. Savo skriaudėjo, pavyzdžiui, iš kaimynų kiemo, jūs neprisimenate, tačiau pasąmonė jo vardą užfiksavo visam gyvenimui. Ir pats vardo šeimininkas gali priminti kažką, ko mes nebenorime žinoti. O gal pažinties su juo aplinkybės susijusios su praeities įvykiais, kuriuos jūs nutarėte "išbraukti" iš savo gyvenimo.

Taigi ką daryti, jei nuolat pamirštate vardus ir dėl atsiduriate kebliose situacijose?

Stebėkite save. Ar atidžiai klausotės naujo pažįstamo? Vidinė disciplina atsiranda su patirtimi. Tik nereikia jaudintis. Kartoti sau "Kad tik nepamirščiau, kad tik nepamirščiau" tikrai neverta, nes atsitiks atvirkščiai. Psichoanalitikai kaip tik pataria leisti sau pamiršti. Ir kartu sąmoningai būti šiek tiek dėmesingesniems.