Kodėl mus baugina 2012-12-21?

Jeigu labiau tikite mokslininkais (o jie neigia Nibiru planetos egzistavimą), internetas pasiūlys pasirinkti kitas pasaulio galo versijas. Žodžiu, epinis kataklizmas neišvegiamas - juk majų kalendorius žada šį įvykį nuo neatmenamų laikų...

Apokalipsės versijas eksploatuoja ir kinas: Rolandas Emmerichas "2012" pristatė dar 2009 metais, o praėjusių metų įvykiu tapo Larso von Triero "Melancholija", kuriame režisierius skelbia žmonijai mirties nuosprendį ir be gailesčio jį įvykdo. Mirti pasmerko pasaulio, išgyvenančio paskutines valandas, vaizdas daro tokį įspūdį, kad akimirkai net skeptikai prityla.

Mes kaip vaikai, užvaldyti pramano, nevalingai išgyvename pasaulio pabaigos laukimą. Tikime tuo ar ne, tačiau ši tema retą kurį palieka abejingą.

Kas gi joje mus taip traukia?

Ko mes bijome iš tikrųjų

Idėja apie pasaulio pabaigą tokia populiari pirmiausiai todėl, kad ji padeda sušvelninti asmeninį konfliktą - nerimą, susijusį su savo mirties baime, sako psichoanalitikai. Ši tema yra tabu, ji pernelyg sudėtinga, skausminga, tad mes kalbame apie tai kitomis formomis.

Ši idėja vilioja ir tuos, kurie neišlaiko problemų naštos ir kuriems atsakomybė už save, vaikus, pasaulį pernelyg sunki.

Apokalipsės tema palengvina su atsakomybe susijusį nerimą.

Vaikystėje dažnai prašydavome suaugusiųjų prieš miegą pasekti baisią pasaką, kuri, beje, visada baigdavosi gerai. Klausydamiesi istorijų apie žmogėdras, piktas raganas, kraujo ištroškusius pabaisas patirdavome tiek pat siaubo, kiek ir malonumo.

Toks ir suaugusiųjų siaubūnų veikimo mechanizmas.

"Apokalipsės pranašai paprastai nežiūri rimtai į savo žūtį. Jie veikiau pasiskiria sau žiūrovo vietą - išgyvenusiojo, herojaus, pareiškiančio, kad jis "visada žinojo", jog tai blogai baigsis, kad "jie" visi prie to ir privedė, - sako psichoanalitikė Sylvie Le Poulichet. - Be to, jie dar gali su malonumu manyti, kad per katastrofą žus visi priešai. Siaubinga pasaulio pabaigos perspektyva ją pranašaujančiajam asmeniui transformuojasi į jo ego pergalę, pasaldintą jausmu, kad jam pavaldūs gyvenimas ir mirtis."

Dievų saulėlydis

Pasaulio pabaigos nuojauta gali kilti išgyvenant netektį, kai atrodo, kad gyvenimas jau neturi prasmės. Bet kai tik depresija praeina, apokaliptinės mintys atsitraukia.

Tai pasakytina ne tik apie atskirus žmones, bet ir apie visuomenes. Menas kaip barometras tiksliai registruoja krizių laiką ir permainų epochas. Praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje, per pirmąją pasaulinę naftos krizę, sužydėjo filmų apie katastrofas žanras.

2000 m. individualią dramą pakeitė globali. Tai logiška: aštri ekonominė ir ekologinė krizė gimdo netikrumo, nesaugumo jausmą. Dabar pasaulis išgyvena dar ir vertybių krizę - dievų saulėlydį. Mūsų akyse griūna mitas, kad galima rasti užuovėją savo privačiame pasaulėlyje. Tokios gyvenimo paradigmų permainos gali būti suvokiamos kaip pasaulio pabaiga. "Taigi daugelis painioja metaforiškąją pasaulio pabaigą su tikrąja", - įsitikinusi Sylvie Le Poulichet.

Šaltinis: "Psychologies"