Kodėl mes mylime?

Tai, kas panašu, - pažįstama; galiu atsiremti į jį, ir tai man padeda priimti save, sustiprina mane iš vidaus. Tai autoerotinė, narcisistinė meilės dalis.

Kai mylime kitoniškumą, - mylimasis mus "kompensuoja", nes jis - kitoks.

Visiems žinomas meilės artimui priesakas: "Mylėk savo artimą kaip patį save." Iš tiesų buvo pasakyta kitaip: "Mylėk savo artimą, jis toks pats, kaip ir tu."

Tai, kas mums atrodo kitoniškumas, iš esmės - tas pats, kokie mes. Todėl meilė artimui reikalauja atsiskleisti sau. Jeigu aš priimu save, - galiu priimti ir tave, kitokį.

Dažnai sakoma: reikia iš pradžių išmokti mylėti save, kad paskui išmoktum mylėti kitus. Tai ir tiesa, ir ne. Tiesa tuo atžvilgiu, kad man būtina turėti santykį su savimi: nes dėl savo ryšio su savimi aš turiu galimybę užmegzti ryšį su kitu. Netiesa - nes mano meilė sau prasideda nuo kitų meilės man.

Kitų meilės dėka aš žinau, kad mane galima mylėti. Jeigu tėvai mane myli, nors aš ne visada paklusnus, vadinasi, kažkas manyje yra tokio, ką vertina kiti žmonės. Ir tai mane veda prie meilės sau. O per šį jausmą, kad mano viduje yra kažkas vertinga kitiems, galiu pamatyti, ką galima mylėti kitame.

Laiminga meilė reiškia, kad kažkas dalijasi mane su manimi. Tai reiškia, kad kažkas kviečia mane būti su juo, išgyventi jį kaip kitą, o pats savo ruožtu nori patirti mane. Jeigu aš pasiruošęs priimti šį kvietimą, - tuomet iš tikro myliu.

Ką išgyvename, kai mylime? Mes jaučiame, kad žmogus reikšmingas mums, kad mūsų širdis prie jo glaudžiasi. Jausdamas atsiveriu kito įtakai, leidžiu prieiti prie mano širdies. Jausmai pabudina manyje mano gyvenimą. Tuomet kito žmogaus prisilietimą jaučiu, tarsi jis liestų mano širdį ir ją glostytų. Tai visai nesentimentalu. Meilė - tai vertės pajautimas per emociją.

Kitas aspektas - visa, kas giliausia manyje, ima vibruoti: tai vidinė giminystė tarp mano "Aš" ir tavo "Aš", patirianti rezonansą. Mylintieji jaučia priklausą vienas kitam. Jeigu aš su tavimi, - vadinasi, manau, kad tau dėl to gera. Mano artumas palankus tavo potencialui.

Ir atvirkščiai - dėl tavo artumo man gera, jis palankiai veikia mano potencialą. Aš labiau galiu būti savimi, o tu - savimi.

Labai aiškiai šią mintį išreiškė Dostojevskis: "Mylėti - tai matyti žmogų tokį, kokį jį sukūrė Dievas."

Šaltinis: Alfred Langle, psichoanalitikas; psychologies.com