Kodėl mes bijome vorų?

Kai kurios tautos netgi garbindavo vorus. Jiems statė šventoves ir lenkėsi nelyg dievams. Vienas psichiatras iš Londono išdėstė gana originalų požiūrį, kad vorų baimė atsirado maro metu, kai ši liga išpjovė didelę dalį gyventojų viduramžių Europoje. Juos laikė šios ligos platintojais. Tik štai arachnofobija serga ne tik europiečių palikuonys ir ne tik senutėje Europoje.

Tiesa, paskutinių tyrimų duomenimis, arachnofobija labiausiai būdinga Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojams. Kitaip tariant, Vakarų Europos kultūros paveldėtojams. O štai Azijoje kai kurios vorų rūšys netgi laikomos valgomomis. Nors darkart priminsime, kad vorų bijoma visose šalyse ir regionuose, taip pat ir Afrikoje. Pacientai bijo visų vorų. Be abejo, dideli sukelia daugiau baimės. Kai kurie netgi negali prisiliesti prie knygos, kurioje yra vorų iliustracijų, ką jau kalbėti apie jų skaitymą.

Psichologai atliko tokį eksperimentą. Bandomiesiems davė paveiksliukų su kandimis, bitėmis, vapsvomis, žiogais ir vorais, ir šie turėjo apibūdinti savo baimę, pasišlykštėjimą ir pavojaus jausmą. Įdomu tai, kad vorai sukeldavo daugiausiai baimės ir pasibjaurėjimo. Nors bitės daug nuodingesnės.

Vorų pavojingumas smarkiai perdėtas.

Šiuolaikinio vokiečių psichologo Georgo W. Alperso nuomone, vorų baimė tampa patologinė, kai žmogus bijo nusileisti į rūsį, užeiti į garažą arba pasėdėti pavėsinėje sode, nes jie jo ten neva laukiantys. "Nuo šio momento mes, psichologai, jau kalbame apie fobiją", - sako daktaras Alpersas žurnale "Belt".

Parengė Liana Ambarcumian