Kai menžmogis pasineria į bedieviškas bakchanalijas, nukraujuoja žmogiškos savybės, virsta Mėlynbarzdžiu. Į mazochizmą linkusios žmonos ir meilužės pasirengusios ir tokį ištverti, nuauti batus ir paduoti riebių barščių. Apsigręžti ant slenksčio galėtų priversti tik nuoga pasija, išsipleikusi jo sujauktame bohemiškame guolyje.
"Įkalę" menininkai giriasi nesamais žygdarbiais, kalba apie tai, ką dar sukursią laisvu nuo gėrimo laiku, nors tikriausiai tai taip ir liks girto mamuto sapnas.
Jie puotauja tarsi maro metu, tarsi prieš pasaulio pabaigą, o po to vėl grįžta įkvėpimas.
"Geriu, kad smegenys neišdžiūtų. Perku ne butelį, bet būseną", - sako jie.
Kuo didesnis nuopuolis, tuo didesnė atgailos vertė. Yra toks fenikso prisikėlimo iš pelenų sindromas, poreikis naikintis, seną dvasios išnarą pakeisti nauja oda. Išvemti iš savęs visą pasaulio sielvartą, kompleksus, nuoskaudas, kad tavęs nesupranta.
Galvoje trypia basos raganaitės ir velniai, bet kyla vaizdinių - tarsi dykumoje išvystum oazę. Minčių užuomazgų. Ir ant drobės ar popieriaus lapo užsimezga būsimų šedevrų embrionai. Kokie net neateitų į blaivią galvą.
Tuštuma - visų formų motina. Gal todėl iš menininkų burnų dažnai trenkia "motinos pienu".
"Smegenis reikia kartais dirginti. Paskui ir su žmona sutari dėl trijų svarbiausių dalykų: sekso, vaikų, pinigų. Ar žinai, kad menininkas - tai vaikas, kuriam du šimtai metų?
Visatoje nuolat įvyksta sprogimų; taip ir tavo smegenyse kažkas sprogsta, ir formuojasi nauji žvaigždynai", - sakė žinomas tapytojas, kuris negali negerti, nes pasidaro nyku, lyg tarp nenupirktų paveikslų ir skulptūrų jaustumeis kaip tarp kapinių antkapių. Išgėręs įgauni drąsos ir bandai peržengti savo galimybių ribas. Nėra pinigų dažams? Pieši suodžiais ir anglimi.
Pagaliau svaiginimasis yra ritualas. Stiklinę gali jausti kaip dievų amforą, jaustis dvasios aristokratu, nors plempi pigiausią vyną. Žaižaruoja jo spalvos, veidrodis rodo tavo euforiškus atspindžius; menininkas ir šiaip turi daugybę savo paties variantų.
"Pagaliau sugrįžti į savo laukinę prigimtį, esi visiškai laisvas, nukrinta rūpesčių, savigailos, pavydo pančiai. Ir postringavimai liejasi laisvai. Kol tavo kalba virsta į nušvitusiojo veblenimą. Apsvaigimas - viena ekstazės formų. Sustoja laikas, tu esi jo šeimininkas. Visatos valdovas su buteliu vietoje skeptro", - ironizuoja dailininkas. "Pasišventimas menui ar kokiai idėjai yra naikinimasis. Kai geri, esi pasiryžęs padėti žmonėms, nors ir savo gyvenimo sąskaita. Tai yra lengva ranka gali dovanoti paveikslą arba parduoti už brendžio lašą", - samprotauja kitas.
Gyvenimas jo nelepina, tai paglosto sugėrovų liaupsės ir vertinimai. Pagaliau - su šypsena mamuto nenudobsi, o stiprūs gėrimai suteikia kūrybinės agresijos. Norą kam nors ką nors įrodyti. Reikia šiek tiek sužvėrėti, menas - tai kova. Nudobi savo baimes, abejones, ar tikrai esi geras menininkas. Už tave geresnių nebelieka. Įpročiai, kad ir kokie būtų, suteikia pastovumo iliuziją. Tai, kas kartojasi, suteikia saugumo jausmą, jausmą, kad gyvensi amžinai.
"Sėkmę reikia aplaistyti. Nes kas ta šlovė? Sudega kaip šiaudų kūlys. Nerengi parodų, ir tave užmiršta, tartum išvis tavęs nebūtų. Žurnalistai, tos plėšrios harpijos, sutikę tave, mauna į kitą gatvės pusę. Moterys nemyli nevykėlių. Pagaliau pasijunti visiškas mėšlas, nerandi daiktų, nesusikalbi su savimi. Menininkui būdinga savigrauža, kaip rusai sako - "samobičevanije", - klijavo monologą nesvarumo būsenos grafikas. Jo draugas savo noru reguliariai užsidaro beprotnamyje. Po detoksikacijos grįžęs jaučiasi kaip nesavas. Idant paaštrintų pojūčius, prieš tapydamas kiša galvą į kilpą. Susierzinusi siela kaip alkanas kurmis ėda smulkmenų sliekus. Šneka nesąmones, neva jo paveikslus perka kažkurios šalies karališkoji šeima. Kai vėl "įkala", pasijunta sugrįžęs namo, o tie namai - Eldoradas, cheminiu būdu sukurtas rojus. O jeigu pragaras ir prastesnis klimatas, šalia smagesnė kompanija nei belyčių neapčiuopiamų angelų. Bet juk apie girtą ir sakoma: "Kalbasi su dievais. Su kosmosu."
"Sutinku, kad pats susigriebi esąs įsivaizduojamame beprotnamyje, bet ir jis turi savo civilizaciją. Niekas tavimi nemanipuliuoja. Esi vienišas - prabyla ir kūliais verčiasi vidinis juokdarys. O kai ateina svečių, lengviau dalintis savo biografija. Kol pavargsti ir siela tampa vegetatyvi kaip augalo. Juk menininkas per daug giliai įsijaučia į kito žmogaus kančią, o kai chirurgas labai įsijaučia, ranka nebevaldo skalpelio", - sakė plaukuotas menininkas.
Žurnalistai save irgi laiko meniškos sielos būtybėmis. Gal teisus buvo Onorė de Balzakas, rašęs: "Kas sykį iklimpo į žurnalizmą, tą žiauri būtinybė verčia sveikinti niekinamus žmones, šypsotis savo didžiausiam priešui, taikytis prie dvokiausių šlykštynių, bjaurotis rankas, kad atmokėtum skriaudėjams jų pačių pinigu. Žmogus įpranta nesipriešinti blogiui. Gėdingų sandėrių dėmėjama siela ilgainiui sumenkėja, taurių minčių spyruoklės surūdija, banalumo vyriai įsitirina ir varstosi patys."
Ne prasčiokų užsiėmimas
Rašytojas Juozas Šikšnelis savo romane "Surišti ir atrišti" rašė apie liumpenų ir menininkų alkoholizmą - prieš jį, kaip ir prieš mirtį, visi lygūs. Jis rašė, jog daugiadienių maratonas prasideda nuo pusbutelio. Vėliau keičiasi miestai ir veidai, dar gėrimo rūšys: konjakas, brendis, viskis, trauktinė, vynas, rašalas, pilstukas, samagonas, alus, odekolonas, skystis langams valyti, losjonas... Pažadai tai baigti vėluoja tapti kūnu. Tada viskas užsitęsia iki begalybės. Dėl juoko atsiverčia kalendorių pažiūrėti, ar negimė koks tautinis genijus.
Pasiteisinimai būna: "Mane užkniso", Nervai neišlaikė", "Žinai, įtampa", "Tiesiog krūtinę užplūdo begalinis džiaugsmas."
"Ką tie liesi kaip smuikai jogai išmano apie tikrąją nirvaną? Ne maldomis, užkalbėjimais, savitaiga, o gurkšniu degtinės gali nulakinti save į tikrą nirvaną. Gaila, neilgai trunka, tik mirksnį, nes smingi lyg į kinį ir nieko neprisimeni, ar ropoji, ar knarki. Juoda juosta. Ne gedulo. Bet juoda. Švari drobulė. Tabula rasa. Prabundi tik tam, kad vėl nulakinti, kur jau buvai. Uždaras ratas."
Rašytojas svarsto, jog gėrimas nėra prasčiokų užsiėmimas ir tik gyvuliškas potraukis. Prasčiokams esą gerti neužtenka fantazijos. Vien mintis, kad geri, svaigina... Stimuliuoja.
Anot eseisto Audriaus Jakučiūno, siaubingai prasilakęs žmogus įgyja sugebėjimą žvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies, kraštutinės pozicijos - vadinamojo dugno. Užėmus šią poziciją neretai kai kas paaiškėja. Tą "kažką" suvokęs žmogus dažnai liaujasi gėręs.
Pasikalbėjus su ilgus metus gerklę "užrišusiais" rasputinais paaiškėja, kad kaip tik dabar jie produktyviai kuria. Nebereikia prašinėti paskolinti pinigų. Į parodas ateina apsirengę kaip dvariškiai ir nebijo nusišnekėti. Jie būna perėję visus išbandymus ir į nesėkmes žiūri filosofiškai. Žurnalistai ir rašytojai lakūnai atgauna išdidumą, jie nebėra, kaip sakė vienas filosofas, šūdus virš galvų drabstančios harpijos. Aiškus protas visiškai pasirengęs nušvitimui, visomis ląstelėmis išgyveni muziką, visomis juslėmis išragauji drobių spalvas ir linijų žaismą. Cirkas išvažiavo.
Rašyti komentarą