Kodėl jaunimas prieštarauja tėvų reikalavimams

Galima pagalvoti, kad kažkas pajuokavo, ir, kreivai šyptelėjus, šį klausimą pamiršti. Bet... gal nepajuokavo? Tuomet norisi nusistebėti, kad kažkam dar kyla tokių klausimų... Juk apie tai jau prirašyta šimtai straipsnių. Ir vis dėlto...

... tai didžiulė problema, kurią kiekvienam gimdytojui tenka spręsti kiekvieną mielą dieną.

Kodėl jaunimas prieštarauja tėvų reikalavimams?

Mano galva, trumpiausias atsakymas būtų toks: todėl, kad tėvų reikalavimai neatitinka jaunimo poreikių. Ir tai yra toks pat natūralus dalykas kaip saulėtekis ir saulėlydis. Tėvai ir vaikai yra skirtingo amžiaus žmonės. O amžiaus skirtumas diktuoja daugybę kitų skirtumų - skonio, interesų, patirties, pasaulėžiūros, motyvacijos ir t.t.

Tai, ko reikalauja tėvai, ir ko trokšta jaunimas, negali sutapti ir niekada nesutaps. Jeigu taip atsitiktų, tai reikštų, jog atsibudome juodai baltame pasaulyje.

Galbūt jūs norėjote paklausti, kodėl jaunimas NEPAKLŪSTA tėvų reikalavimams? Tikriausiai esate iš tos kartos, kurioje paklusnumas buvo privalomas, o tėvams prieštaraujama be garso. Tačiau pasaulis aplink mus keičiasi - keičiasi ir jaunimas. Neverta tuo piktintis, nes tai nepadės.

Manau, jog vaikai suaugusiųjų reikalavimams paklūsta dviem atvejais: arba iš baimės būti nubausti, arba dėl autoriteto. Išeitų, jog iš esmės problema yra "musyse"...

Lyrinis nukrypimas Nr. 1

Viena močiutė, paskambinusi į "Gražinos skiltį", irgi skundėsi jaunimu. Koks jis dabar baisus. Štai ji važiavusi autobusu, kuriame ūžavusi triukšminga kompanija, o jos nė nepastebėjo. Vietos neužleido.

Žinoma, bobutei vietą reikia užleisti. Bet kodėl jaunimas autobuse, pavyzdžiui, negali garsiai kvatoti? Ar visi jo keleiviai važiuoja į laidojimo rūmus?

Būti jaunam - tai būti veržliam, triukšmingam, nerūpestingam, nepastabiam. Ar jūs norite matyti jaunus žmones senių veidais?

Ir neskubėkime atsakyti į klausimą, kurie yra nepakantesni - senimas ar jaunimas. Negi nesate matę žilagalvių, kurie kaip tankai spraudžiasi į autobusus arba parduotuvėje lenda be eilės?..

Niekada nepamiršiu "pamokos", kurią kartą man padovanojo solidaus amžiaus moteriškė Skulptūrų parke, kai vaikštinėjau ten su savo dukrele. Buvo vasara, mudvi taikiai ropinėjome ant žolytės, uostinėjome gėlytes, kai staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus išdygo moteriškė ir ėmė rėkti, kad mes laipiojame "mirusiesiems ant galvų"... Ji prisikišusi pagrasino mano vaikui "nukapoti pirštukus" už tai, kad "prieina čia visokių ir nuskina gėles".

"Ar tu jas sodinai?!" - rėkė ji mano trejų metukų mergytei, kuri stovėjo balta kaip popierius. Aš ir pati iš to netikėtumo kalbos dovaną praradau. Sugriebiau vaiką, sulemenau: "Gal jums galvoj negerai?", ir puoliau rinkti mūsų žaisliukų nuo žolės... O tada tiek apie save naujo sužinojau!.. Net nesinori pasakoti.

Nemanau, kad ta moteriškė buvo beprotė. Greičiausiai viena iš "svieto lygintojų", rėkaujančių pro langus berniukams, kieme žaidžiantiems kamuoliu. Jos mosuoja kumščiais ne tik mitinguose. Ir dažniausiai tokioms užkliūva maži vaikai, jaunimas ir šunys. Dėl šunų nežinau, bet jaunimas jas erzina tikriausiai todėl, kad primena nuvažiavusį traukinį. Atėjo laikas užleisti sceną, o dar taip norisi pagrindinio vaidmens...

Pažįstu nemažai garbaus amžiaus žmonių, kurių širdys nesensta, ir tai jokia poezija: tie žmonės mėgsta ir moka būti tarp jaunimo, nes myli jaunatvę ir džiaugiasi ja. Tas džiaugsmas juos ir daro jaunus.

Tabu ir netabu

Tačiau grįžkime prie skaitytojo pasiūlytos temos. Ar viską, ko vaikai nori, turime leisti?

Kiekviena šeima turi savo "sistemą", todėl gink Dieve nesikėsinu primesti savąją. Viso labo leiskite pasidalyti savo požiūriu ir sykiu pakviesti Jus pasidalyti savuoju.

Mano sistema paprasta kaip šviesoforas: raudona, geltona, žalia. Draudžiama - tarkimės - galima.

Raudona - tai tabu. Religingi žmonės vadovaujasi dešimčia Dievo įsakymų, laisvamaniai - sąžinės balsu. Ne taip svarbu, "kur parašyta", kas galima ir kas negalima. Svarbu, kad tie dėsniai egzistuoja, veikia, ir jų privalu laikytis. Antraip sugriausi gyvenimo tvarką - sugriausi save. Pavyzdžiui, imti svetima negalima, ir taškas. Smaugti katino negalima, ir taškas. Aiškinti vaikui, kodėl negalima, pakanka vieną kartą (jie labai protingi), ir daugiau - jokių diskusijų.

Tačiau visus savo principus galite išmesti į šiukšlių dėžę, jeigu juos taikysite tik kai kuriems šeimos nariams (dažniausiai tai būna vaikai). Jeigu mamytė (tėvelis, senelis ar močiutė) parėjusi namo didžiuosis nugvelbusi kavinėje ritinėlį tualetinio popieriaus, būkite tikri, kad jūsų vaikas padarys tą patį, tik greičiausiai "stambesniu mastu". Nes ir vienu, ir kitu atveju tai vadinasi vienodai: vagystė.

Tėvai, kaip ir visi normalūs žmonės, linkę gyventi ramiai. Todėl vaikams dažniau ko nors neleidžia nei leidžia. Neišleidai į vakarėlį - gyveni ramiai, išleidai - neramiai. Tačiau bėda ta, kad kitą kartą vaikas sugalvos, kaip jus apgauti. (Sakys, kad eina pas draugą rašyti referato.) Taigi rinktis tenka tėvams: jei norime žinoti tiesą apie savo vaikus - turime leisti ją pasakyti, būti pasirengę ją išgirsti (ir tą, kuri mums nepatinka). Draudžiate - verčiate meluoti. Prisiminkite savo jaunystę... Juk ne šventi buvom.

Kokia išeitis? Kalbant šviesoforo kalba, - geltona. Kompromisas. Pusiausvyra tarp jų poreikių ir mūsų reikalavimų.

Lyrinis nukrypimas Nr. 2

Mažas berniukas priėjo prie mamos ir paklausė: "Ką reiškia sąžinė?". Mama atsakė: "Supranti, aš negalėsiu būti šalia tavęs visą tavo gyvenimą ir tau visada pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai, kas galima ir kas negalima. Tai už mane darys balsas, gyvenantis tavo viduje. Tas balsas ir vadinamas sąžine".

Aš nenorėčiau, kad mano vaikai nedarytų to, ko negalima, tik iš baimės būti nubausti. Todėl aš jiems negrasinu. Nenorėčiau, kad jie turėtų nevisavertiškumo kompleksą. Todėl aš jų nemušu. Nenorėčiau, kad būtų silpni, todėl neįžeidinėju. Nenoriu, kad mano vaikai užaugtų pikti, todėl jų nesmerkiu, kai suklysta. Nenoriu, kad mano vaikai užaugtų prisitaikėliai, todėl leidžiu jiems ginčytis ir prieštarauti.

Nenoriu, kad užaugę jie manipuliuotų žmonėmis, todėl gerbiu jų nuomonę, net kai ji man nepatinka.

Aš gerbiu jų teisę prieštarauti tėvams. Todėl jie gerbia manąją prieštarauti jiems.

Žinoma, man ne visada pavyksta. Kaip ir visi žmonės, aš klystu, būnu neteisi, bjauri. Bet man nenukrenta kepurė, kai savo vaikams tai pripažįstu. "Aš tave apšaukiau be reikalo. Esu pikta, nes darbe buvo sunki diena. Tu čia niekuo dėtas. Atsiprašau." Žinote, tai visai nežemina tėvų autoriteto. Atvirkščiai. Kai nevaidiname prieš vaikus teisuolių, jie geriau mus supranta, daugiau mums atleidžia ir labiau gerbia.

Taip, jaunimas dažnai prieštarauja mūsų reikalavimams, tačiau jie tikrai ne prieš mus. Jie prieš mūsų kurtumą, neteisybę, veidmainiškumą, prisitaikėliškumą, godumą, melą, sudaiktėjimą... Prieš tai, prie ko mes taip įpratę, kad net nepastebime. O jie dar tik renkasi: tapti už ar prieš.

"Aš prieš" - tai reiškia "aš turiu savo nuomonę ir prašau, kad ją išgirstumėte".

Parašykite.

Andromeda Milinienė