Kodėl esame abejingi svetimai nelaimei?

Vėlų 1964 m. kovo 13-osios vakarą amerikietė Ketrina Sjuzen Dženovezė (Catherine Susan Genovese) po darbo ėjo namo. Prie pat namų ją užpuolė kažkoks Vinstonas Moslis (Winston Moseley), kelis kartus dūrė jai peiliu, išprievartavo ir nužudė. Triukšmas išbudino merginos kaimynus, bet nė vienas iš jų taip ir neatsiliepė į pagalbos šauksmą. Tik kai žudikas paliko nusikaltimo vietą, vienas iš namo gyventojų pasitarė telefonu su savo draugu ir iškvietė policiją. Nuo tada K.Dženovezės vardas tapo bendriniu. Jos pavyzdžiu socialinėje psichologijoje nagrinėjamas fenomenas, kai žmonės lieka abejingi matydami arba nujausdami, kad kam nors iš aplinkinių gresia pavojus.

Praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį socialinės psichologijos specialistas Bibas Latanas (Bibb Latane) su kolegomis atliko seriją eksperimentų. Pavyzdžiui, eksperimentuotojas lifte numesdavo smulkius daiktus, monetas arba pieštukus; jei su juo lifte važiuodavo vienas žmogus, 40 atvejų iš 100 jis stengdavosi daiktą pakelti ir grąžinti jį savininkui. Jei lifte būdavo ne mažiau kaip šeši žmonės, tik 20 proc. atvejų kas nors bandydavo padėti. Tyrėjai padarė išvadą: kuo daugiau žmonių yra šalia to, kam reikalinga pagalba, tuo mažesnė tikimybė, kas kas nors iš jų realiai padės. Dažnai žmonės apskritai nieko nedaro, tikėdamiesi, kad to imsis kiti.

Bibas Latanas ir jo kolegė Džudit Rodin (Judith Rodin) atliko kitą eksperimentą, imituodami dramatiškesnę situaciją. Eksperimento dalyvius jie susodindavo viename kambaryje ir prašydavo užpildyti anketas, o tuo metu iš kito kambario pasigirsdavo bildesys, tarsi nuo kėdės būtų nugriuvęs žmogus, ir moters šauksmas: „Dieve! Koja! Negaliu pajudėti! Padėkite!“ „Dženovezės efektas“ suveikdavo ir šiuo atveju. Jei kambaryje būdavo tik vienas savanoris, 70 proc. atvejų jis bėgdavo padėti arba kviesdavo ką nors kitą. Jei savanoriai būdavo du, į riksmą jie reaguodavo beveik dukart rečiau. Vėliau paprašyti paaiškinti, kodėl taip elgėsi, vieni pareiškė pagalvoję, kad nieko baisaus neatsitiko, o kiti sakė, kad nenorėjo moters gretimame kambaryje „pastatyti į nepatogią padėtį“.

Dar vienas veiksnys, darantis įtaką altruistiniam elgesiui, yra laiko turėjimas arba trūkumas. Amerikietis psichologas Danielas Betsonas (Daniel Batson) ir jo kolegos grupei seminarijos studentų pasiūlė papasakoti apie gyvenimą ir studijas, o kitiems įrašyti į garsajuostę keletą trumpų pamokslų, susijusių su garsiuoju Jėzaus pasakojimu apie gailestingąjį samarietį. Kaip žinoma, ten pasakojama apie tai, kaip žmogus kelyje buvo sumuštas ir apiplėštas. Du praeiviai, levitas ir kunigas, ėjo ir nuėjo, nesuteikę nelaimingajam jokios pagalbos, ir tik trečiasis - samarietis - sustojo, perrišo žaizdas ir nelaimėlį nuvežė į artimiausią užeigą, kur taip pat už jį sumokėjo. Atlikusiems užduotis studentams buvo pasakyta, kad jie turi eiti į kitą įrašų studiją. Vieniems buvo pasakyta, kad jie turi paskubėti, kitaip pavėluos, o kitiems - kad laiko turi daug. Prie studijos durų jie pamatė žmogų, kuriam aiškiai buvo bloga: jis gulėjo ant žemės, kosėjo ir dejavo. Tie, kas skubėjo, bandė jam padėti tik 10 proc. atvejų, o tie, kas manė turį laiko - 60 proc. atvejų. Ir dar tai nepriklausė nuo to, ar studentas klausėsi pamokslų apie gerąjį samarietį. Tokie patys rezultatai buvo gauti 1978 m. atlikus eksperimentą su Kanzaso universiteto studentais.

Žmonių pasirengimą padėti veikia ir tai, kaip suvokiami įvykiai. Eksperimentuotojai automobilių aikštelėje inscenizavo vyro ir moters peštynes. Vienu atveju moteris šaukė; „Palikite mane ramybėje. Aš jus pirmą kartą matau!“, kitu: „Atstok! Ir kam aš už tavęs tekėjau!“ Pirmuoju atveju į pagalbą atskubėjo 65 proc. žmonių, antruoju - triskart mažiau. Žmonės manė, kad jiems nereikia kištis į svetimos šeimos gyvenimą. O juk smurtas šeimoje gali kelti pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Psichologų manymu, nereikia menkinti kitam gresiančio pavojaus. Jei kyla abejonių, ar verta pulti padėti, prisiminkite Dženovezės atvejį ir bent paskambinkite policijai!

Parengta pagal dienraštį „Respublika“