Ko gi mes liūdime: ar tikrai lietuvių tauta - pesimistai

Pradėkime nuo vaikystės. Prisiminkime kiemą. Ar jūsų kiemo draugai atstovavo būsimos visuomenės struktūrai?

Vaikystėje jūs lakstote, šokinėjate per gumytę, mėtotės kamuoliu. Ir garsiai rėkaujate, keldami pensininkų pasipiktinimą.

Paauglystėje jūs kiek aprimstate, tačiau susitikdami su draugais nuolat juokaujate. Dažniausiai - nešvankiai.

Tapę studentais, jūs triukšmaujate per "cementovkes", bendrabučių baliukus ir gimtadienius. 

Tai kada, kada gi pagaliau jūs tampate reprezentaciniais rimtais ir liūdnais lietuviais?

Vedybos

Galbūt po vestuvių tapote baisiai liūdni? Bet ne, tuomet jus labai jaudino nauji įspūdžiai. Suknelės, sutuoktinis, savarankiška buitis.

Su kokia oria veido išraiška moterys išveža į lauką vežimėliuose savo vaikus! Kaip elegantiškai laiko mobiliuosius telefonus! Tik suskambėjus dar kiek per ilgai jų ieško savo krepšeliuose...

Vedę ir apsikrovę vaikais vyrai vaikšto lėtai, irgi oriai ir atsainiai tranko mašinų durelėmis.

Tačiau liūdesio jų veiduose nėra.

Labiau matyti pasididžiavimas savo nauju statusu.

Laisvesni iš jūsų vakarais užpildo kavines. Kalba garsiai, gyvai šneka, geria, juokauja. Jokio rimtumo pėdsakų!

Depresijos

Pagal statistiką, depresijos apima tik apie dvidešimt procentų žmonių. Ar gali penktadalis depresyvių žmonių atstovauti keturiems penktadaliams nedepresyvių?

Tuo galima abejoti, ypač turint omenyje, kad didelė jų dalis geria antidepresantus. Ne Bangladeše juk kokiame nors gyvename.

Ieškokime liūdnumo ir rimtumo toliau.

Branda

Moterys ir vyrai - dažniausiai su pilvukais, profesijomis, butais ir namais, dalis - su šeimomis, kas antra pora - išsiskyrusi.

Štai - moterys.

Godžiai mokosi: kursai, neakivaizdinis, vakarinis... Čia jau veidai rimtesni. Bet ne liūdni.

Nuovargio yra, svajonių apie įvairesnį intymų gyvenimą - yra, domėjimasis joga ir meditacija - akivaizdus.

O liūdesio ir rimties - nėra.

Papasakoji anekdotą - juokiasi.

Išgeria - linksminasi kaip studentės.

O vyrai ? Daug dirba, jei dirba. Veidai pavargę, tai tiesa. Relaksuojasi su taurele - irgi tiesa. Bet darboholizmas- dar ne rimtumas. Pažiūrėkite į juos, kai jie stebi krepšinio varžybas!

Skurdas

Einame prie vadinamųjų "bomžų". Čia apstu raudonų veidų, balsai užkimę, žodžiai sunkiai suprantami (ne visi dantys).

Bet vyrauja ne tiek liūdnumas, kiek... sunkiai nusakomas dalykas. Geriausiai apibūdinamas žodžiu "tarp girtumo ir pagirių". Kažkas nestabilaus.

Gali ir nusikeikti, ir nusijuokti - kartais tuo pat metu. Ne, ne liūdesys!

Pensininkai

Įdėmiai pasižiūrėkime: po vieną jie tikrai atrodo kiek rūstoki. Tačiau eidamos grupele, tarkime, iš bažnyčios, bobutės juokiasi ir gyvai šnekasi.

Jei iškyla koks gatvės incidentas - gan aktyviai komentuoja ir dalija patarimus. Vaikus gerų manierų moko.

Na, nėra, nėra depresijai būdingo užsisklendimo savyje! Gal bažnyčioje ši populiacijos dalis ir rimtai atrodo, bet kiek trunka tas buvimas bažnyčioje?

Ne daugiau, nei vaikų buvimas mokykloje. O mokykloje per pamokas ir išdykėliai tylesni.

Taigi, įdėmesnis žvilgsnis į mūsų žmones atskleidžia daug ką, tačiau ne liūdesį ir ne rimtumą. Greičiausiai, tokius mus vaizduoja masinės informacijos priemonės.

Televizija

Galbūt mūsų televizija yra labai rimta?

Paieškos parodo, kad liūdnų ir rimtų laidų televizijoje nepalyginamai mažiau nei nuotaikingų.

Spauda

Prieikime prie spaudos kiosko. Peržvelkime visus žurnalų viršelius. Jūs pamatysite kelis dešimtis besišypsančių moterų. Kai kurios iš jų pusnuogės.

Turinys: mada, sportas, sveikata, seksas, kulinarija, interjeras, psichologija, horoskopai. Kas iš šių dalykų neatrodo linksma, malonu ir gražu?

Nebent pavydą kelia, bet ne liūdesį.

Tad jei ne žmonių veiduose, nei jų kalboje, nei masinėse informacijos priemonėse mes nerandame rimtumo ir liūdesio požymių, tad kokį mes turime pagrindą manyti, kad esame pesimistiška tauta?

Istorinis paveldas

Tik nereikia kalbėti apie ypatingą Lietuvos istoriją. Ypatingos istorijos nebūna, kaip nebūna ypatingos daugybos lentelės.

Mūsų krašto istorija nelabai skiriasi nuo, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kaimyninių šalių istorijos. Vis tos pačios kunigaikščių rietenos, vis tos pačios politinės vedybos.

Valstybių sienos tai plečiasi, tai susiaurėja. Visada iki pradinių ribų. Karas, taika. Taika, karas. Maras.

Vienas kitas maištas. Religinės invazijos. Miestai.

Jei jūs pažiūrėsite į kokio XVII amžiaus mūsų krašto žemėlapį, tai išvysite didžiulę kalvomis, miškais, pelkėmis ir upėmis padengtą lygumą nuo Rygos iki Kijevo, kur labai retai išbarstyti dideli miestai.

Vienur - mažos figūrėlės - tai lietuvių pulkai kaunasi su maskviečiais, kitur - irgi mažos figūrėlės - lenkai su kazokais santykius aiškinasi. Labai panašūs.

Kultūra

Ji apskritai europiečių labai panaši. Universitetai. Bendruomenės - baudžiava - kapitalistai - socialistai.

Komunistai - ir trėmimai. Trėmė visur ir visus, tai būtų labai gerai prisiminti.

Kalbant "Hiperbolės" dainos žodžiais, "Visi mes judam šia žeme, vieni - kelionių vežime, kiti - ant asilo raiti. Vieniems - toliau, kitiems arti".

Perspektyvos

Tad gal pesimizmo ieškoti reikia požiūryje į ateitį?

Imkime statistiką. Tik mažesnė dalis lietuvių mano, kad jų ekonominė padėtis ateityje pablogės. Didesnė dalis užima saikingą poziciją - bus tokia pat.

Dalis tiki, kad pagerės.

Taigi tezę apie pesimistų tautą galima laikyti atgyvena. 

Parengta pagal DELFI.lt