Kelyje iš gyvenimo

Kaip turėtume elgtis, kai kam nors tenka pranešti apie artimo žmogaus mirtį?

Svarbiausia - atrasti laiko ir galimybių pabūti šalia išgyvenančiojo netektį. Kad nereikėtų tik nusviesti fakto ir pabėgti. Jam gali prireikti tiek fizinės pagalbos - pavyzdžiui, padėti grįžti į namus, tvarkyti reikalus, susijusius su artimojo mirtimi, tiek paprasto buvimo šalia, kad būtų su kuo kalbėtis ir verkti.

Jeigu reikia pranešti apie mirtį, kalbėkite tiesiai ir aiškiai, nevartokite vaizdingų mirties apibūdinimų, kaip antai "iškeliavo", "išvyko". Tiesus įvardijimas - "mirė", "mirtis" padeda greičiau suvokti mirties faktą.

Nevenkite minėti mirusiojo vardo, kalbėkite aiškiais, trumpais sakiniais: netektį išgyvenantis žmogus, patyręs didelį sukrėtimą, gali nesuprasti ilgų ir sudėtingų frazių.

Būkite šalia. Nebūtina kalbėti: vien jūsų buvimas, kad ir tyloje, yra labai svarbi parama sielvartaujančiam. Jei nesijaučiate nejaukiai, galite apkabinti ar paimti už rankos.

Leiskite jausti pačius įvairiausius jausmus: liūdesį, pyktį, nusivylimą ir t. t. Kartais gali prireikti sulaikyti, pavyzdžiui, jei sielvartaujantis nori pulti, jo nuomone, kaltus dėl artimo žmogaus mirties - tuomet pasistenkite likti ramūs, nukreipkite pyktį konstruktyvesne kryptimi (pavyzdžiui, pasiūlykite išeiti pasivaikščioti). Jei reikia, apkabinkite ir sulaikykite ar išveskite į kitą patalpą, kad gedintysis ten saugiai išlietų savo jausmus.

Neieškokite kaltų dėl mirties: pasakykite, kad jums labai gaila dėl to, kas įvyko, tačiau nepalaikykite, jei sielvartaujantysis pyksta ant medikų ar kitų, jo manymu, kaltų žmonių. Išlikite neutralūs, net jei ir turite savo tvirtą nuomonę.

Kartais pirma reakcija į mirties faktą gali būti jos neigimas, nesugebėjimas priimti arba sustingimas, kai žmogus negali mąstyti, lyg užsiblokuoja.

Pasistenkite pagal savo galimybes būti šalia išgyvenančio netektį žmogaus, palydėkite jį į namus, jei reikia, pasirūpinkite, kad šalia būtų kitas galintis padėti žmogus. Gali prireikti pasirūpinti paprastais buitiniais reikalais: kad turėtų ko pavalgyti, kad žinotų, ką toliau turi daryti. Jeigu galite ir matote, kad reikia, pasirūpinkite šeima, praneškite kitiems jos nariams ir draugams apie mirtį. Ypač svarbu pasirūpinti vaikais, kad jie būtų pamaitinti, aprengti ir prižiūrėti.

Kaip elgtis, jei žmogus nenumaldomai, isteriškai rauda?

Svarbiausia - neišsigąskite. Leiskite verkti, būkite šalia ir tiesiog tylėkite, jei nežinote, ką pasakyti. Galite pasakyti, kad jums labai gaila dėl netekties. Galite kartu prisiminti mirusįjį, pakalbėti apie jį, nors tai bus jau šimtasis prisiminimas. Nebijokite, kad tuo įskaudinsite sielvartaujantįjį: jis jau patyrė tai, kas skaudžiausia ir sunkiausia, ir pokalbis apie mirusį artimą nebus skaudesnis nei jo mirtis. Galite apkabinti ar laikyti už rankos, bet svarbiausia - nevenkite sielvartaujančio žmogaus ir jo jausmų. Tai skaudina labiausiai.

O jeigu žmogus atsisako pagalbos, užuojautos?

Gali būti, kad jis nenori savo jausmais apsunkinti kitų, todėl labiau linkęs sielvartauti vienas. Vis dėlto jūsų pagalba gali būti labai naudinga, kad gedėjimas netaptų komplikuotas, o taip nutinka tada, kai gedintysis įstringa kuriame nors gedėjimo etape, kai sielvartas tarsi sustoja, netektis juntama taip pat aštriai kaip pirmosiomis dienomis, kai negrįžtama į įprastą gyvenimą net ir praėjus keleriems metams.

Kaip padėti? Daugybę kartų kreiptis į gedintįjį ir siūlyti savo pagalbą. Galima jam padėti ne tik emociškai: kartais labai reikalinga buitinė pagalba, pavyzdžiui, tvarkant laidotuvių, paminklo statymo reikalus, rūpinantis teisiniais formalumais. Galima pasiūlyti savo pagalbą apsiperkant ar, pavyzdžiui, išvedant šunį į lauką, prižiūrint vaikus. Galima pakviesti pas save ar kur nors nueiti išgerti arbatos.

Būkite kantrūs, leiskite gedinčiajam atsiverti tiek, kiek jis nori ir gali tuo metu. Tiesiog būkite kartu su juo. Jei jis neprisileidžia arti - galite kartais paskambinti ar parašyti.

Esate ne tik psichoterapeutė, bet ir pediatrė. Studijuojate vaikų psichiatriją, teikiate psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams. Kaip apie mirtį pranešti vaikui, kaip jį paguosti?

Vaikai netektį ir mirtį suvokia pagal savo pažintinius gebėjimus. Mažesni nei penkerių metų dar nesupranta, kad mirtingi yra visi žmonės ir kad mirtis yra negrįžtama, todėl jie gali ir nenusiminti išgirdę, kad kažkas mirė. Kita vertus, šiame amžiuje vaikams atrodo, kad visa, kas įvyko, yra kažkuo susiję su jais pačiais, taigi jie gali dėl artimo mirties jaustis kalti.

Dar vienas ypatumas yra tas, kad vaikai ypač jautriai reaguoja į artimųjų emocinę būseną. Taigi net jei vaikui ir nebus aiškiai pasakyta apie mirtį, jis vis tiek jaus jį supančių žmonių jausmus.

Vaikai nuo penkerių iki devynerių metų amžiaus jau pradeda suprasti, kad mirtis negrįžtama. Kad geriau įsisąmonintų, kas įvyko, jiems svarbu pamatyti laidotuves, karstą, kapą. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikas mirtį dažnai įsivaizduoja kaip tam tikrą personažą, pavyzdžiui, skeletą ar šešėlį. Vėliau jau ima suvokti, kad mirtis gali ištikti ir dėl ligos ar senatvės.

9-12 metų vaikai mažiau domisi mirtimi, tačiau geriau suvokia, kad miršta visi ir kad mirtis nepataisoma. Dėl artimo žmogaus mirties jie sielvartauja ir gedi.

Paauglystėje ypač suaktyvėja mintys apie gyvenimo prasmę, o kartu - ir apie mirtį. Mirtimi domimasi, artimųjų netektys stipriai išgyvenamos, tačiau jausmai gali būti slepiami. Ką jaučia, galima suprasti ne tiesiogiai paaugliui pasidalijant jausmais, o iš jo elgesio.

Labai svarbu su vaiku kalbėtis atvirai ir paaiškinti jam taip, kad jis būtų pajėgus suprasti. Geriausia pasakyti aiškiai ir tiesiai, nevartojant vaizdingų žodžių - "senelis užmigo", antraip vaikas gali laukti, kada jis atsibus.

Leiskite vaikui klausti, kas jam neaišku, ir išlieti savo jausmus - verkti, pykti. Jeigu nežinote, kaip atsakyti į vaiko klausimą, geriausia jį nukreipti į jausmus, pavyzdžiui, pasakykite, kad nežinote, kodėl senelis mirė, bet kad visiems labai dėl to liūdna.

Vaikai gedi taip, kaip mato gedint suaugusiuosius. Labai audringos reakcijos į netektį arba slepiami jausmai gali trukdyti vaikui gedėti natūraliai, pasidalyti savo jausmais.

Stipriai sielvartaujantys tėvai gali sukelti vaikui minčių ir jausmų, kad jiems būtų per sunku išgirsti dar ir tai, kaip jaučiasi jis, todėl geriau tvarkytis su savo jausmais pačiam.

Jei tėvai bando atrodyti santūrūs ar šypsotis, vaikas gali pamanyti, kad apie savo jausmus kalbėti negražu ar negalima. Taigi geriausia elgtis natūraliai, o jei gedinčiajam per sunku su vaiku pasikalbėti apie išgyvenimus, tai galėtų padaryti kitas gimdytojas arba kiti artimieji.

Jeigu vaikas kaltina mirusįjį, kad paliko jį?

Svarbu leisti jausti viską, kas vaiką yra apėmę: ir pyktį, ir nusivylimą. Vaikas net gali išsakyti norą, kad mirusysis jį pasiimtų kartu. Svarbu, kad tas, kuris bendrauja su vaiku, neišsigąstų tokių minčių, bet leistų jam sakyti viską ir kartu parodytų, kokia yra realybė: "Suprantu, kad labai pyksti ant senelio, kad jis mirė ir kad tu nebegalėsi su juo pažaisti. Jis labai tave mylėjo, kaip ir tu jį, kaip ir mes visi, todėl mums visiems ir liūdna, ir pikta, kad nebepamatysime senelio. Tačiau aš pasistengsiu pažaisti su tavim, kai tu norėsi."

Galima pasiūlyti vaikui piešti arba žaisti, ir gali būti, kad piešiniuose arba žaisdamas jis išlies visus savo jausmus, susijusius su netektimi. Nebijokite "piktų" piešinių ar žaidimų - netgi jei nuo to nukenčia aplinkiniai ar daiktai. Leiskite vaikui išreikšti savo pyktį.

Kaip atsakyti į vaiko klausimą: "Kodėl Dievas norėjo, kad jis (ji) mirtų?"

Į klausimus apie Dievą ar pomirtinį gyvenimą atsakykite taip, kaip tikite jūs asmeniškai. Tačiau svarbu, kad būtų kuo mažiau neaiškumų, kurie keltų vaikui nerimą ir baimę.

Jei pasakysite, kad žmogus buvo labai geras ir Dievas jį labai mylėjo, todėl pasiėmė pas save - vaikas gali pradėti bijoti, kad ir jį Dievas pasiims už gerumą. Galite paprastai pasakyti, kad kartais taip būna, jog žmonės miršta. Jei mirė nuo kokios nors ligos ar dėl senatvės - paaiškinkite, kad sirgo arba paseno ir todėl mirė. Jei tai mažas vaikas - pasakykite, kad taip kartais nutinka. Tačiau labai svarbu užtikrinti, kad vaikui, kuris klausinėja, to nenutiks, nes dažniausiai jis jaučia didelį nerimą dėl savo paties mirties galimybės. Galite pasakyti, kad jis gyvens dar ilgai ilgai, jeigu tikite - paaiškinkite, kad ir po mirties greičiausiai susitiksite ir būsite kartu.

Ką atsakyti vaikui, kuris klausia: "Ar mamytė irgi mirs? Ar aš irgi mirsiu? Kas bus po to, kai numirsiu? Kas mane pasitiks?"

Galite atsakyti, kad visi žmonės miršta, taigi ir jūs, ir jis mirs. Tačiau išgirskite, kad už šių klausimų slypi vaiko baimė prarasti artimą žmogų ir būti vienam: užtikrinkite, kad jūs tikriausiai dar ilgai gyvensite ir būsite kartu.

Dėl pomirtinio gyvenimo - atsakykite pagal savo tikėjimą. Dažnai vaikas ne tiek nori sužinoti sausą informaciją, kiek išgirsti, kad jis nebus vienas. Galite pasakyti, kad tikriausiai jam mirštant jį sups artimi žmonės, kuriuos jis mylės ir kurie jį mylės. Taip pat galite užtikrinti, kad net jei jūsų šalia ir nebus, jūs jį taip mylite, kad būsite šalia širdimi ir mintimis.

Šie klausimai ir bandymai į juos atsakyti sukelia labai daug emocijų pačiam suaugusiajam, todėl svarbu pačiam išsiaiškinti, ką jūs žinote, kuo tikite ir ką galvojate apie mirimą ir pomirtinį gyvenimą. Atsakykite taip, kaip jūs tikite, bet visada prisimindami, kad vaikui svarbu neprarasti ryšio su jumis ir nelikti vienam. Ypač jei jis išgyvena netektį.

Kaip derėtų elgtis mirštančio žmogaus akivaizdoje?

Svarbiausia, ką jūs galite duoti mirštančiam ar sergančiam sunkia liga žmogui - tai buvimas su juo. Ateikite pas jį pabūti, lankykite namie arba ligoninėje, ir ne vieną kartą, o kiek galite dažniau. Galite kartu pažiūrėti filmą ar tiesiog pabūti tyloje, žaisti šachmatais arba žiūrėti pro langą. Parodykite jam, kad norite su juo būti jo kelyje iš gyvenimo.

Suteikite jam ir asmeninio laiko, nes blogėjant fizinei būklei gali mažėti jėgų. Gali būti, kad jis nenorės visą laiką turėti draugijos.

Apie mirtį ar ligą kalbėkite tiek, kiek norės mirštantysis. Sekite jį, išgirskite, ką jis nori pasakyti. Klausykite neteisdami, negalvokite, ką atsakyti: tiesiog klausykite. Leiskite jam išsakyti, kaip jis jaučiasi, kad ir kokie tie jausmai būtų. Kartais klausančiajam gali būti sunku susidoroti su pykčiu, nusivylimu ar liūdesiu, tačiau pasistenkite nevengti šių jausmų, kaip ir pokalbių apie gyvenimo prasmę.

Kelias į susitaikymą gali vesti per pyktį ir liūdesį, tačiau tik išliejus šiuos sunkius jausmus galima atrasti ramybę. Jeigu jaučiate, kad jums per sunku apie tai kalbėtis - pakvieskite dvasininką, psichologą ar kitą specialistą, kuris turi patirties bendrauti su mirštančiaisiais. Pasitarkite su juo, kuo jūs galėtumėte padėti mirštančiajam.

Sužinokite, kokia mirštančiojo ligos eiga, ko galima tikėtis. Pasikalbėkite su gydytoju. Tokiu būdu būsite geriau pasiruošę tam, kas vyks, ir, esant reikalui, galėsite suteikti pagalbą.

Kartais gali prireikti paprasčiausios praktinės pagalbos: paruošti maisto, išskalbti drabužius, sutvarkyti namus ar nuvežti mirštantįjį į ligoninę.

Mirimo metu, jei pajėgiate, galite būti šalia mirštančiojo. Tai jam parodys, kad jis jums svarbus, jūs norite jam padėti kelyje iš šio gyvenimo. Galite laikyti jį už rankos ar paglostyti jam galvą, taip pat galite kalbėti apie tai, ką prisimenate iš jo gyvenimo: tokiu būdu jam parodysite, kad jo gyvenimas jums svarbus ir jūs jo nepamiršite.

Mirties akivaizdoje išjudinamos mūsų pačių nuostatos apie mirtį ir anksčiau išgyventos arba gresiančios kitos netektys. Ieškokite pagalbos ir sau, jei jaučiate, kad jos reikia: galite kreiptis į savipagalbos grupę arba psichologą, dvasininką, pasikalbėkite su draugais.

Kaip padėti žmogui, kuris savo noru bandė išeiti iš gyvenimo? Kaip užbėgti už akių kitam bandymui?

Pirmiausiai reikia spręsti tą problemą, dėl kurios jis žudėsi. Labai svarbu, kad jis nuolat lankytųsi pas psichologą ar psichoterapeutą, jei reikia - pas psichiatrą ir kartu su juo spręstų tai, kas pastūmėjo jį tokiam kraštutiniam žingsniui. Jūs galite padėti ir palaikyti, kad bandęs žudytis žmogus reguliariai lankytųsi ir laikytųsi gydytojo ar psichologo nurodymų.

Stenkitės šiam žmogui parodyti, kad jis jums svarbus, kad jums ne vis vien, ar jis gyvens, ar mirs. Aiškiai pasakykite, kad nenorite, jog jis mirtų, kad norite jį matyti šalia. Galite jam parašyti laišką ar raštelį apie tai, ypač jei sunku kalbėti akis į akį.

Jei tik įmanoma, galite susiplanuoti su kitais artimaisiais, kaip jo nepalikti vieno. Tai leis jam jaustis reikalingam ir gali padėti išvengti kito bandymo žudytis. Jei negalite būti šalia - bent jau paskambinkite ir pasikalbėkite, palaikykite nuolatinį kontaktą.

Atidžiai klausykite ir stebėkite, ar neatsiranda ženklų, bylojančių savižudybės grėsmę. Paprastai žmonės prieš žudydamiesi kalba apie tai, tik ne visada būna išgirsti: "Visiems bus geriau, jei manęs nebus", "Jei man vėl nepasiseks - nusižudysiu", duoda tiesioginius ir netiesioginius ženklus - perka ir kaupia vaistus, išdalija draugams savo daiktus. Jeigu įtariate, kad jis gali turėti minčių apie savižudybę - nebijokite paklausti apie tai. Pasakykite, jog jūs norite, kad jis liktų gyvas, pasisiūlykite kartu ieškoti pagalbos.

Atsiminkite: paprastai jie nenori mirti, jie tik nori gyventi kitaip. Padėkite surasti galimybių gyventi kitaip. Esant reikalui, pavyzdžiui, jei žmogus jau apsisprendė dėl savižudybės ar bando (bandė prieš jums jį aptinkant) tą daryti - kreipkitės į gydymo įstaigas, kvieskite greitąją pagalbą.

Dalia, ko, Jūsų požiūriu, žmogų išmoko netektis?

Su netektimi anksčiau ar vėliau susiduriame visi. Žinoma, jei galėtume, tikriausiai jos nesirinktume, tačiau gyvenimas neišvengiamai susijęs su praradimais.

Kartais išgyventa netektis priverčia pažvelgti iš naujo į savo gyvenimą ir perkainoti vertybes, o tai gali paskatinti keisti gyvenimo būdą, veiklą, net gyvenamąją vietą.

Netektis gali padėti įžengti į naują etapą: pavyzdžiui, įveikęs sielvartą žmogus nori padėti kitiems sielvartaujantiems.

Tas, kuris kartą neteko artimo žmogaus, labiau brangina jam likusius ryšius su artimaisiais, laiką, patį gyvenimą ir nedidelius jo džiaugsmus, kuriuos dažnai priimame kaip savaime suprantamus.