Keisti ar keistis?

Kodėl apskritai mums kyla toks noras - keisti kitą žmogų? "Dažniau tai būna susiję su mumis pačiais nei su kitu žmogumi ir jo realiais bei įsivaizduojamais trūkumais", - sako psichoterapeutas Robinas Norwoodas.

Pažįstame geriausiai

Kodėl, praėjus įsimylėjimo aistrai, dažna moteris staiga "supranta", kad jos vyras - egoistas (kaip jos tėvas), o dažnas vyras staiga "pamato", jog žmona per daug jį globoja (kaip jo motina)? Ar galima tikėti, kad jie nepastebėjo šito anksčiau? O gal kaip tik šie bruožai ir lėmė jų pasirinkimą?

"Kiekviename iš mūsų gyvena svajonė apie idealų partnerį, bet kiekvienas turi motiną ir tėvą, kurių paveikslai visam laikui įsispaudę į mūsų pasąmonę, - aiškina R. Norwoodas žurnale "Psychologies". - Mes jaučiamės kaip namuose, patogiai, išskirtinai "teisingai" draugijoje žmogaus, su kuriuo galime daryti visus mums įprastus veiksmus ir jausti pažįstamus jausmus. Net jeigu veiksmai neduoda naudos, o jausmai nemalonūs - mes vis dėlto tai pažįstame geriausiai."

Todėl moteris, svajojusi apie princą ir pasiekusi savo - "perdariusi" partnerį, gali labai greitai prarasti susidomėjimą juo. Jis liausis buvęs jai artimas. Todėl vienintelė išeitis - dirbti su savimi, kad suvoktum šį mechanizmą ir pabandytum pasikeisti pats.

Toks, koks esi...

Įsijausti į "skulptoriaus" vaidmenį ir "perdarinėti" kitą žmogų - tai tas pats, kas sakyti: "Toks, koks esi, tu man nepatinki." Toks santykis skaudžiai žeistų kiekvieną iš mūsų. Tai labai stiprus egzistencinis išgyvenimas: "O ar apskritai kam nors aš TOKS reikalingas?"

Sunku gyventi kartu nejaučiant, kad partneris tave priima ir myli. Todėl netgi konstruktyvi kritika arba pagrįstos pretenzijos turėtų būti nukreiptos ne į kito žmogaus asmenybę, o tik į jo elgesį.

Ar galime reikalauti iš drovaus žmogaus būti atsipalaidavusiam arba kaltinti ekstravertą, kad jis per daug kalba, tik todėl, kad mes patys norime iš gyvenimo kažko kito?

Indulgencija?

Jeigu partneris nepasiduoda įtakai, mes skundžiamės, bet širdies gilumoje tai mus ramina: juk tai indulgencija, kuri išlaisvina mus iš būtinybės keistis patiems. Pavyzdžiui, žmona skundžiasi, kad vyras nieko namuose nedaro, bet pati nukerta bet kokią jo iniciatyvą šioje srityje: "Leisk, aš padarysiu greičiau (geriau)." Jeigu vyras pasikeis, ji praras valdžią namuose ir negalės jo kaltinti pasyvumu.

Santykių srityje mes patys renkamės vaidmenį, kuris mums patogus, nes tas, kuris trokšta dominuoti poroje, visada ras pretekstą skųstis partneriu.

Jeigu mūsų tikslas - pasilengvinti sau gyvenimą, mes niekada neturėsime įtakos kitam žmogui. Šis noras turi būti padiktuotas rūpinimusi kitu.

Vyras jaučia, kad santykiai šeimoje pakriko? Vadinasi, jo interesas yra keisti savo elgesį, o mes galime nuolat stumtelti jį į šitą kelią neperžengdami jo asmeninių ribų.

Keistis kartu

Partneris pasikeis, jeigu matys pokyčių prasmę: geri santykiai, taika šeimoje. Svarbiausia - kad jis matytų ir mūsų pasiryžimą keistis taip pat.

Svarbiausia permainų kelyje - geranoriškumas. Sunku pasikeisti tam, kuris visą laiką girdi, jog yra beviltiškas. Jeigu būsime kantrūs ir pasitikėsime savo meile, laikui bėgant šio jausmo energija ims keisti tą, kurį mylime. Ir mus tikriausiai - taip pat.