Kas trukdo vaikui mokytis

"Mes dažnai pamirštame, kad gamta turi savo vaiko raidos grafiką. Mokyti trimetį rašyti - tas pats, kas mokyti trijų mėnesių kūdikį vaikščioti. Mes taip užsiėmę mažųjų mokymu skaičiuoti ir skaityti, kad nebegirdime jų nuostabių klausimų: "Kodėl medžių lapai keičia spalvą?" - teigia amerikiečių praktinės psichologijos ir pedagogikos klasikė Eda LeShan. Jos manymu, vaiko negalima laikyti pasiruošus darželiui - arba gyvenimui - jeigu jis nemoka dešimties svarbiausių dalykų.

10 dalykų, kurių būtina išmokyti atžalą

1. Mylėti save.

Tai pats svarbiausias gebėjimas. Kol žmogus neišmoksta vertinti savo gyvenimo, jis negali savęs realizuoti.

Prisiminkime, ką mes galvojome apie save, kai buvome penkerių. Daugelis - nieko gero. Gėdijomės, kad nenorime kuo nors dalytis su broliais ar sesėmis, pykom ant savęs, kad bijome tamsos, nusivildavome savimi, kai suklysdavome...

Negalime padėti savo vaikui mylėti savęs, kol patys nepervertinome tų nuostatų, kurias kaip naštą tempiame savyje visą gyvenimą. Iracionalūs prietarai, kurių buvome mokomi nuo lopšio, - viena iš kliūčių, trukdančių vaikams pamilti save.

Daugeliui suaugusiųjų sunku atskirti sąvoką "būti blogam" nuo "būti žmogumi". Puritoniškas tvirtinimas, kad žmogus yra arba geras, arba blogas ir kad vaiką reikia "mokyti būti gerą", žmonijai atnešė daugiau nelaimių nei kas nors kita.

Visi gimstame ir angelais, ir demonais, ir mus reikia išmokti gyventi suvokiant šitą tiesą. Išmokti pripažinti, kad turime pykčio, pavydo ir asocialių polinkių; tai žmogaus raidos dalis. Mes turime išmokti juos valdyti, tačiau ir neneigti, kad tokie polinkiai egzistuoja, ir neversti savo vaikų jaustis nuodėmingais.

Viena yra pasakyti: "Tu egoistas", visai kas kita - "Tau sunku savo žaisliukais dalytis su kitais, bet aš tau padėsiu. Jeigu duosi Donai pažaisti su savo kibirėliu, ji tau duos pažaisti savo mašinytę."

Kai vaikas jaučia tėvų švelnumą ir rūpestį, jis ir pats ima užjausti kitus. Penkiametis, kuriam matant paukštį sulaužytu sparnu nevalingai išsprūsta: "Vargšelis!", jau yra įgijęs vieną iš fundamentalių gebėjimų, būtinų keisti savo gyvenimą teigiama kryptimi.

2. Interpretuoti kitų elgesį.

Pradėjęs lankyti mokyklą vaikas gali patirti didelių sunkumų, jeigu jo niekas nepamokė interpretuoti kitų elgesio.

Tarkime, dvi mergaitės susivienija prieš trečią, ir ši nebegali susikaupti, kad prie penkių pridėtų du. Arba mokytoja šiurkščiai subara vaiką, ir šis jaučiasi prislėgtas visą likusią dieną.

Jeigu vaikas jau yra girdėjęs apie žmonių trūkumus ir jų kintančias nuotaikas (pamokytas interpretuoti kitų elgesį), jam bus lengviau priimti tokią situaciją.

Vaikui galima paaiškinti: "Galbūt toms dviem mergaitėms nepatinka būti mokykloje, todėl jos sugalvojo, prieš ką draugauti, kad jaustųsi saugiau". Arba: "Mokytoja tiesiog buvo blogos nuotaikos; galbūt ji susipyko su vyru arba įstrigo į automobilių kamštį... Rytoj tikriausiai ji pati tavęs atsiprašys."

3. Pasakyti apie jausmus.

Daug įtakos būsimam vaiko požiūriui į mokymąsi turi gebėjimas paaiškinti savo elgesio priežastį.

Kai penkiametis sako savo tėvui: "Tu mane gąsdini, kai taip šauki", - galime tikėtis, jog tai išgirdęs gimdytojas pakoreguos savo elgesį.

Jeigu pradinukas pasakytų mokytojui: "Aš taip bijojau, kad man nepavyks, jog tiesiog negalėjau galvoti", - mokytojas suprastų, kas jam trukdo lavintis, ir galėtų jį nuraminti.

Vaikas, kuris gali ramiai įvardyti savo jausmus ("Aš bijau", "Man dėl to liūdna", "Aš labai tave myliu" ir pan.), jau yra įgijęs sugebėjimą, suteiksiantį jam pakankamai laisvės mąstyti, domėtis ir mokytis.

4. Suvokti skirtumą tarp minčių ir veiksmų.

Jeigu vaikas to neišmoks iki penkerių metų, jam bus labai sunku susikaupti pamokose.

Pavyzdžiui, tuo metu, kai mokytojas aiškina klasei aritmetikos pagrindus, Juras žiūri pro langą ir įsivaizduoja, jog yra lakūnas. Jo tėvai ką tik išsiskyrė, ir jeigu viduje tūnantį pyktį būtų galima ištraukti į paviršių, greičiausiai jis skambėtų taip: "Aš jų nekenčiu abiejų! Noriu, kad jie mirtų!" Tai tokios siaubingos mintys, kad Jurui tenka įdėti daug pastangų norint jas išlaikyti kuo toliau nuo savo sąmonės.

Jeigu per pirmuosius penkerius metus berniukas būtų sužinojęs, kad mintys - tai ne tas pats, kas veiksmai, ir tokie jausmai niekam nekenkia, - jis nebijotų jų. Jo energija būtų nukreipta ne savo jausmams slopinti, o mokytis.

Vaikas, išgyvenantis slaptus jausmus, kuriuos mano esant blogus, negali susikaupti per pamokas. Jam reikia padėti pergyventi ne tik šią realią krizę, bet ir paaiškinti, kad natūralu jausti siaubingus jausmus tada, kai kenti ar nerimauji.

5. Domėtis ir klausti.

Pamokymai, kokių gebėjimų turi būti įgijęs ikimokyklinukas, į paskutinę vietą nustūmė natūralų, instinktyvų smalsumą.

Mes taip atkakliai mokome vaikus skaityti ir skaičiuoti, kad nebegirdime nuostabių klausimų: "Kodėl medžių lapai keičia spalvą? Kodėl auga žolė? Iš kur atsiranda sniegas? Kaip iš kiaušinėlio pasidaro vaikelis? Ką reiškia mirti? Kodėl aš augu?"

Jeigu norime skatinti vaiko norą domėtis, turime atsakyti į jo klausimus ir pamokyti patį ieškoti atsakymų.

Taip pat jis turi sužinoti,kad į kai kuriuos klausimus atsakymai nežinomi. Į kitus yra daugybė įvairių atsakymų, todėl "tau pačiam teks pasistengti surasti savo atsakymą".

Pedagogikos profesorė Dorothy Cohen knygoje "The Learning Child" pateikia labai svarbų skirtumą: jeigu mes patieksime savo atžalai paruoštą žuvį, mes numalšinsime jo alkį šią akimirką, tačiau kas jį pamaitins kai mūsų nebus šalia?

Tas pats pasakytina ir apie žinias bei informaciją: jeigu jos pateikiamos jau paruoštos vartoti, vaikas neišmoks jų siekti savarankiškai.

Atsakydami vaikui į klausimą "Nežinau", "Aš dabar užsiėmęs", "Paklausk mamos (tėčio)", "Daug žinosi - greit pasensi", mes žudome jo norą sužinoti. Padėdami rasti atsakymą - skatiname intelekto raidą.

6. Suprasti, kad į sudėtingus klausimus nėra paprastų atsakymų.

Mūsų vaikų karta bus priversta susidurti su pačiais rimčiausiais klausimais. Nėra paprasto sprendimo tokioms problemoms, kaip prastėjanti ekologija, demografinis sprogimas, gyvybę naikinantys ginklai. Kad užaugtų išmintingi ir brandūs, mūsų vaikai turi suprasti, kad paprasti sprendimai nepanaikina problemos, kad reikia kapstyti giliau, norint rasti optimalų atsakymą.

Mokykime vaikus žvelgti giliau. "Jeigu Sara daužo tavo nulipdytus molinius indelius, mums reikia pasikalbėti su auklėtoja. Ji galės pasikalbėti su Saros mama ir išsiaiškinti, kodėl ji tokia nelaiminga ir kaip mes galime jai padėti."

Tai sunkus kelias, bet jis suteikia vaikui kur kas daugiau nei pasakymas: "Sara bloga mergaitė, laikykis nuo jos atokiau."

Socialinės problemos neturi paprastų atsakymų, ir mes nedarome nieko gero nei sau, nei ateities kartoms, nei savo vaikams juos klaidindami.

Susikoncentruodami ties klausimais, į kuriuos iš tiesų egzistuoja tik teisingi ir neteisingi atsakymai (kiek bus trys plius šeši? kokia trečia raidė abėcėlėje?), mes nukreipiame vaikus klaidingu keliu. Vaikams būtina patirti gyvenimiškų situacijų sudėtingumą, kad būtų pasiruošę realaus gyvenimo painiavai, neapibrėžtumui ir nepastovumui.

7. Nebijoti nesėkmės.

Kad ko nors išmoktume, turime nebijoti klysti ir iškęsti nesėkmę.

Pirmas medinis stalas, kurį padarėte savo rankomis, gali būti kreivas šleivas, bet jeigu jūs sugebate mokytis iš savo klaidų, tai kitą stalą sumeistrausite geriau.

Padėkime vaikams suprasti, kad mokymasis - tai ilgas bandymų ir klaidų kelias. Nė vienas didis atradimas ir išradimas nebuvo padarytas prieš tai nepatyrus nesėkmių.

Viena išmintinga pradinių klasių mokytoja pasakė: "Iš tiesų mokykla turi išmokyti vaikus nebijoti žaisti! Vienintelis būdas išsiaiškinti, ką tu žinai, o ko nežinai, - tai šiek tiek surizikuoti. Mes mirtinai prigąsdiname vaikus - ir kuris iš jų norės atsakyti į klausimą arba pasistengti sužinoti ką nors nauja, jeigu vertiname sėkmę arba nesėkmę, o ne drąsą bandyti?"

8. Pasitikėti.

Penkiametis turi pasitikėti suaugusiuoju, kad visą savo dėmesį galėtų sutelkti į mokymąsi.

Žmonėmis pasitikėti sunku, jeigu jie tave apgaudinėja: sako, kad niekur neišeis, o atsibudęs vietoje tėvų randi auklę; sako, kad daktaras nieko nepadarys skaudžiai - o jis padaro.

Mes labai brangiai sumokame už tuos žaidimus, kuriuos žaidžiame su vaikais, kad išvengtume jų ašarų. Jeigu norime, kad mumis pasitikėtų, verčiau sakykime: "Ruošiuosi išeiti keletui valandų, kol tu miegosi", - netgi jei teks ištverti skausmingą atsisveikinimą. "Pas daktarą tau gali paskaudėti, bet tai greitai praeis. Tu galėsi pasėdėti man ant kelių ir paverkti, jeigu norėsi."

Daugelis suaugusiųjų mano, kad įgis pasitikėjimo, jeigu bus nuoseklūs, bet aš manau, kad tai klaida. Pernelyg plonytė gija skiria nuoseklumą ir nelankstumą, todėl esu tikra, jog svarbu pasitikėti žmonėmis, net jeigu jų jausmai bei ketinimai permainingi. Su amžiumi žmonės keičiasi. Ir mus visiems būdinga nuotaikų kaita. Vaikui svarbus vienintelis pastovumas: kad mes stengiamės būti su jais sąžiningi ir kuo geriau paaiškinti, kur esame nenuoseklūs (atsiprašydami, jeigu šis nenuoseklumas nepateisinamas).

Vaikui galima paaiškinti, kad ne visais žmonėmis verta pasitikėti, tačiau sykiu sukurti pojūtį, kad daugelis kontaktų su suaugusiaisiais bus geri. Šį pojūtį labiausiai lemia tai, ar mes suprantame vaiko jausmus kitų žmonių atžvilgiu, ar sugebame būti su juo atviri: "Taip, tu teisus: tavo auklėtoja kelia per daug triukšmo dėl rankų plovimo", "Taip, aš suprantu, ką tu manai apie tetą: ji mėgsta nurodinėti, kai mes atvažiuojame."

Mes nepažeisime vaiko pasitikėjimo kitais žmonėmis, jeigu pripažinsime jų netobulumą. Nepasitikėjimas kyla iš pojūčio, kad tik mes matome nemalonius kitų žmonių bruožus.

9. Galvoti pačiam.

Pasakyti "ne" iš tikro reiškia pasakyti "aš egzistuoju".

Daugelį tėvų gąsdina ir piktina tokia galimybė, nors iš tiesų turėtų džiuginti. Jausti savo unikalumą, jausti, kad sugebi pasirinkti, - gyvybiškai svarbi žmogaus būties dalis.

Jeigu vaikas turi supratimo, kas jis toks, sulaukęs maždaug penkerių metų, jis neišvengiamai turės ir savo nuomonę. Nė vienas gimdytojas nenori išugdyti silpnos dvasios ar silpno intelekto atžalos; norime, kad mūsų vaikai sugebėtų priimti sprendimus, pasižymėtų blaiviu mąstymu bei tvirtomis nuostatomis. Tačiau mes negalime laukti, kol vaikas įstos į koledžą ir ten šito išmoks.

Šie principai aktyviai veikia jau tada, kai mes sakome: "Dabar, kai tau treji, manau, tu jau gali pats nuspręsti, ar mes pirksime tau raudoną kombinezoną, ar mėlyną." Arba: "Manęs neerzina mūsų kaimynė, bet tu turi teisę į savo nuomonę."

Kai parodome pagarbą vaiko požiūriui, jo simpatijoms ir antipatijoms, mes paruošiame jį situacijoms, kuriose jam teks priimti sprendimus pačiam: pavyzdžiui, ar sutikti eiti su sutiktu nepažįstamuoju, tikinančiu, jog jis - tėvo draugas.

Kai mus išveda iš kantrybės pustrečių metų mažylio priešgyniavimas, turėkime galvoje: ateis laikas, kai džiaugsimės, jog mūsų vaikas sugeba pasakyti "ne".

10. Žinoti, kada paprašyti pagalbos.

Iki tol, kol vaikui sukaks penkeri, jis turėtų žinoti, kad egzistuoja daugybė situacijų, kurių jis pats negali kontroliuoti.

Jis negali suvaldyti vyresnių vaikų grupės, paauglių, brukančių narkotikus, bendraklasių siautėjimo nepatyrusio mokytojo pamokoje.

Pasikliauti suaugusiaisiais iš dalies reiškia žinoti, kada tau reikia pagalbos, ir mokėti jos paprašyti. Tai gali pasirodyti paprasta, tačiau, keistas dalykas, labai mažai vaikų ateina į vaikų darželį ar mokyklą mokėdami tai padaryti. Dėl šios priežasties daugelis patenka į padėtį, kuri juos gąsdina ir slegia, o tai mokymąsi daro neįmanomą.

Mokytis vaikui bus kur kas lengviau, jeigu jis nejaus poreikių, kurie jau turėjo būti patenkinti ankstyvoje vaikystėje. Skirdami dėmesio žmogiškosioms vertybėms, išauginsime išmintingų žmonių kartą, gebančią prisitaikyti prie permainų ir kurti geresnį pasaulį.