Kas pasaulyje dirba daugiausiai?

Apie darbo ir asmeninio gyvenimo balansą pirmąkart imta kalbėti turint galvoje dirbančias moteris. Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį sąvoka "Work Life Balance" tvirtai įžengė į verslo aplinką - kaip alternatyva per dideliam įsitraukimui į darbą. Vakarų psichologai ėmė skambinti pavojaus varpais dėl emocinio perdegimo ir nervinio išsekimo. Japonijoje netgi atsirado žodis "karosi" - tai darbomanai, kurie mirė nuo persidirbimo.

Jeigu būtų surengtas pasaulio darbomanijos čempionatas, aukso medalį tikriausiai pelnytų Pietų Korėja, kurios vidutinis gyventojas dirba 2 357 valandas per metus. Tai reiškia, kad jis aria 48 valandas per 6 darbo dienų savaitę, o atostogauja tris - penkias dienas.

Korėjietis tėvas savo vaikams skiria apie 15 minučių per dieną. Tai pasakyta Europos bendradarbiavimo ir plėtros (OECD) ataskaitoje. Palyginti su kitų šalių tėvais, jie mažiausiai bendrauja su savo vaikais. Didelė darbo apkrova ir stresai korėjiečius priveda netgi prie savižudybės - pagal šį rodiklį šalis taip pat pirmauja pasaulyje.

O štai japonai, priešingai, nei galvoja daugelis, nepatenka net į pirmąjį darbomanų dešimtuką. Per metus vidutinis Japonijos gyventojas darbe praleidžia 1784 valandas, o tai 84 darbo dienomis mažiau nei Pietų Korėjoje. Tiesa, kai kurie japonai pluša pernelyg nuoširdžiai - ekspertų vertinimu, nuo pervargimo kasmet numiršta apie 10 tūkst. "karosi".

Maždaug tiek pat pat, kiek japonai, dirba ir statistinis amerikietis - 1797 valandų per metus. Tačiau 1,7 milijono amerikiečių darbo metai apima 2500-3000 ir daugiau valandų. Sociologinis tyrimas, kurį atliko JAV darbo centras (Center for Work-Life Policy) sykiu su kompanijomis "American Express", BP, "ProLogis" bei UBS, atskleidė, kad 62 procentai didelius atlyginimus gaunančių žmonių dirba daugiau nei 50 valandų per savaitę, 35% - daugiau nei 60 часов ir 10% - daugiau negu 80 valandų. Jiems įprasta į darbą išeiti septintą ryto ir grįžti devintą vakaro.

Toks režimas negatyviai atsiliepia sveikatai ir asmeniniams gyvenimui, pareiškė dauguma apklausos dalyvių. 58% respondentų įsitikinę, kad darbas neleidžia jiems palaikyti gerų santykių su vaikais, o 55% - kad įtemptas grafikas trukdo seksualiniam gyvenimui.

Bene geriausiai yra susitvarkę Vakarų Europos gyventojai - Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Nyderlanduose darbo metai trunka ne mažiau kaip 1600 valandų, o tai sudaro apie 35 val. per savaitę.

Šiandien Europos Sąjungos įstatymai neleidžia žmogui dirbti daugiau nei 48 valandų per savaitę. Tačiau šiai gerovei gali ateiti galas: 2008 metų birželį ES šalys suderino direktyvos, leidžiančios europiečiams dirbti 60 ir netgi 65 valandas per savaitę, projektą.

O štai britų verslininkai dėl finansų krizės, regis, ilgam pamirš poilsį. Pagal neseną "Bank of Scotland" tyrimą, dabar jie dirba 50 valandų per savaitę (vidutiniškai tris valandas ilgiau nei 2007 metais), ir daugelis jų eina atostogauti rečiau, negu leidžia įstatymas. 70% britų samdomų darbuotojų per metus ilsisi mažiau nei 20 dienų. 26% atostogauja ne daugiau kaip 10 dienų, o 24% neištraukia nė savaitės. Didžiosios Britanijos nacionalinio statistikos biuro duomenimis, Anglijoje dirbantys tėvai su savo vaikais praleidžia maždaug 19 minučių.

Vidutinis išdirbtų valandų skaičius (2006 metais):

Pietų Korėja -2357
Graikija - 2052
Estija - 2001
Čekija - 1997
Vengrija - 1989
Lenkija - 1985
Turkija - 1918
Meksika - 1883
Slovėnija - 1829
Italija - 1800
JAV - 1797
Islandija - 1794
Naujoji Zelandija - 1787
Japonija - 1784
Ispanija - 1764
Portugalija - 1758
Slovakija - 1749
Kanada - 1738
Suomija - 1721
Australija - 1714
Didžioji Britanija - 1669
Austrija - 1659
Šveicarija - 1659
Airija - 1640
Danija - 1584
Švedija - 1583
Prancūzija - 1564
Vokietija - 1436
Norvegija - 1407
Nyderlandai - 1391

Šaltinis: OECD, 2008 m.

Parengė Liana Ambarcumian