Kančią sukelia įprotis bjaurėtis gyvenimu

Būsenos buvo žymimos balais nuo +0,3, kurie reiškė depresiją, iki -0,3, kurie rodė didžiulę laimę. M. Rikaras surinko -0,45 balo.

Pagal profesiją M. Rikaras yra biochemikas. Jis gimė prancūzų filosofo šeimoje. Jaunystėje apsigynė daktaro disertaciją molekulinės genetikos tema, tačiau karjerą mokslo srityje iškeitė į vienuolio gyvenimą. Šiuo metu 68 metų M. Rikaras gyvena Nepale.

"Mokslas sąmonę lokalizuoja smegenyse, o budizmas apibūdina kaip reiškinį, nepriklausomą nuo aplinkinio pasaulio, - sako budistas. - Pasaulį suvokti galima daugybe būdų. Matyti jį šviesų - tai pirmiausiai suvokti, kad kiekviena gyva būtybė, taip pat ir žmogus, turi didžiulį gamtos suprogramuotą potencialą dvasiškai tobulėti. Matyti pasaulį niūrų - tai manyti, kad mūsų gyvenimas nuo pat pradžių neturi pozityvios perspektyvos ir kad įveikti šios fatališkos bausmės neįmanoma - kaip neįmanoma išdrožti nuostabios skulptūros iš supuvusio medžio."

Pesimizmas, gimdantis depresiją, pasak vienuolio, byloja mūsų vidinį nusiteikimą kentėti. Ilgainiui jis virsta įpročiu bjaurėtis gyvenimu.

"Tikrasis optimizmas - kai kiekvieną akimirką skiriame turiningam darbui su savimi. Šis darbas veda pasaulio tobulinimo link, o ne užpildo laiką bevaise refleksija, susijusia su praeitimi ir baime dėl ateities, - budistinį požiūrį aiškina Dalai Lamos patikėtinis. Jis cituoja prancūzų filosofą humanistą ir rašytoją Aleną (Alain, tikrasis vardas - Emilis Ogiustas Šartjė, 1868-1951 m.), kuris savo knygoje "Pokalbis apie laimę" rašė: "Kokia nuostabi būtų žmonių visuomenė, jeigu kiekvienas įmestų malkų į bendrą laužą, užuot verkęs šalia pelenų."

M. Rikaras sako, jog Buda neatveria akių į pasaulį, jis tik nukreipia žvilgsnį į savo sielos gelmes, kad geriau ją suprastume. "Atitrūkęs nuo likusio pasaulio mūsų Aš neegzistuoja. Natūralu yra priimti visą pasaulį, nebandant pasislėpti už savo išskirtinumo jausmo."

Kur ieškoti laimės versmės?

Neišsemiami laimės šaltiniai - išmintis, vidinė laisvė ir atjauta. Kančios priežastys - neišmanymas, neapykanta, troškimai. Toks yra budistų požiūris. "Instinktas mums sufleruoja, kad sąmonė išplaukia iš sielos. Mokslas lokalizuoja jį smegenyse, o budizmas apibūdina kaip reiškinį, nepriklausomą nuo aplinkinio pasaulio. Tačiau, šiaip ar taip, viskas, kas vyksta mūsų psichikoje, be abejo, yra susiję su įvairių galvos smegenų dalių sudirginimu, slopinimu arba sinchronizacija, - sako M. Rikaras. - Meditacija yra mokymasis būti kitaip. Šis dvasinis darbas duoda rezultatų ir fizine prasme - dėl smegenų plastiškumo, o jos keičiasi tiek, kiek mes keičiamės dvasiškai, priklausomai nuo to, kiek sugebame praplėsti pasaulio suvokimą. Meditacija keičia būdą interpretuoti tai, kas vyksta, būdą išgyventi savo emocijas. Būtent dvasinis darbas leidžia mums pajusti būties pilnatvę kiekvieną savo gyvenimo akimirką."

M. Rikaras savo paskaitose dažnai prisimena epizodą, kai vienas psichologas Dalai Lamos paklausė, ką jis mano apie žmogaus neapykantą sau. Vertėjas pasakoja, jog Tibeto dvasinis lyderis ne iš karto suprato klausimą. Jis prašęs jį pakartoti net keletą kartų. Galiausiai nuliūdęs nusistebėjo, argi gali žmogus taip nuo savęs nutolti, kad imtų savęs neapkęsti...

"Žmogus - šviesos ir tamsos derinys. Skirtumas tas, kaip mūsų dvasią veikia egoistinis arba altruistinis elgesys, - sako M. Rikaras. - Neapykantos antplūdis sukyla greitai ir lengvai mus užvaldo. O altruizmui reikia lavinti dvasią. Tai minčių darbas. Jis vyksta, kai mes, pavyzdžiui, ugdomės gebėjimą susikoncentruoti, kai išreiškiame nesąlygišką meilę. Tai pastangos suvokti reiškinių ir gyvų būtybių nepastovumą ir jų tarpusavio ryšį. Jeigu man svarbu būti laimingam, aš turiu gerbti ir tokį pat kito norą. Tai pirmas žingsnis: pripažinti, jog esi susijęs su kitais. Reikia ugdyti savo gebėjimą mylėti nesąlygiškai. Lengviausia pradėti nuo artimos būtybės, apie kurią pagalvojus užlieja šilta meilės banga. Tegu ji auga jūsų sąmonėje. Tai irgi meditacijos pratimas. Atlikite jį kasdien, ir tada, kai užgrius sunkumai, įveiksite juos lengviau."