Kalėdų svajonės išsipildymas nepriklauso nuo vaiko elgesio

Ar matėte, kokiomis tikėjimo pilnomis akimis ir nuoširdumo sklidinais žodžiais penkiametis vaikas prašo pirmosios vakare įsižiebusios žvaigždutės pranešti Kalėdų seneliui, kokios dovanos jis norėtų? Manau, kad matėte. Jeigu turite savo vaikų ar anūkų, negalėjote to nematyti. Suaugusiųjų sukurtos pasakos įtraukia mažuosius į svajonių pasaulį, kuriuo jie besąlygiškai tiki. Tik ar visada leidę mažiesiems mėgautis fantazijomis ir stebuklo laukimu, nepradedame jais manipuliuoti? Taip, būtent manipuliuoti. Pridėję ranką ant širdies sąžiningai sau atsakykite, ar nesate tam naiviam vaikeliui pasakę: „jeigu būsi geras, klausysi, Kalėdų senelis tau tikrai atneš dovanų“.

Kas pastaruosiuose žodžiuose blogo? Tarsi – nieko. Tačiau už jų slypi elementarus manipuliavimus vaiko elgesiu. Užuot paaiškinę vaikui, kodėl reikia elgtis vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus, būti mandagiam, einame lengviausiu keliu: liepiame būti geram, nes kitaip jam nebus atlyginta. Paprastai tariant, perkame paklusnumą. Ir tokią šventvagystę labai dažnai darome artėjant bene gražiausiai metų šventei – Kalėdoms.

Kas yra dovana?

Pasak psichologo Mykolo Valainio, dovana pirmiausia siejasi su davimu nesiekiant atlygio. Anot specialisto, dovana nėra investicija. Dovanas dovanojome be tikslų ar lūkesčių, tikėdamiesi, jog jos atsipirks ateityje. Pavyzdžiui, vaikui sakoma: dovanoju tau kompiuterį, bet tu turi pažadėti, kad gerai mokysiesi.

„Sutikite, tai asocijuojasi su investicija. Dovana – yra davimas nesitikint grąžos. Pats veiksmas gali būti dovana: meilumas, gražus žodis“, – sako psichologas.

Gerumas negali būti sąlyginis

Sąlyginė meilė auklėjant vaikus, daro jiems didelę psichologinę žalą. Pasakymai „būk geras, susitvarkyk kambarį“ arba „esi blogas, nes neparuošei pamokų“ vaiko sąmonėje formuoja supratimą, kad jo priėmimą ar atstūmimą lemia sąlyginiai dalykai. Tai didžiulė kliūtis formuotis brandžiai vaiko savivertei, trukdanti vaikui priimti save tokį, koks jis yra. Iš suaugusiųjų vertinimų jie supranta, kad vienoks jis tėvams tinka, o kitoks – ne.

„Kai tėvai savo vaikui sako, kad Kalėdų senelis neatneš jam dovanų dėl to, kad jis netinkamai elgiasi, tai yra ydinga. Vaikas tai supranta, kad būdamas blogas jis yra nepriimtinas kitiems, yra už tai baudžiamas“, – sako M. Valainis. – „Taip neturėtų elgtis tėvai, kurie rūpinasi savo vaiko psichine sveikata.“

Dovanų laukimas – kūrybinis procesas

Tėvai privalo būti nuoširdūs patys su savimi. Jie turėtų patys sau užduoti klausimą, ar tikrai Kalėdų senelis neatneš dovanų, jeigu vaikas neklausys? „Tai tarsi blefas. Jeigu vaikas tą pajunta, nukenčia tėvų autoritetas. Vaikas galvoja: „maža, ką tie suaugusieji kalba, vis vien kiekvienąkart gaunu dovanų per Kalėdas“, – aiškina psichologas. – „Vaikai žino, kad nepriklausomai nuo to, kaip jie elgiasi, per gimtadienį jie vis vien gauna dovanų. Tuo panašus ir Kalėdų metas. Tačiau būtent šiuo metu labai svarbu akcentuoti, kad Kalėdų metas – tai dovanėlių ruošimas vienas kitam: tėvų vaikams, vaikų – tėvams. Vaikui svarbu išaiškinti, kad svarbu keistis gerumu, rodyti dėmesį vienas kitam, siekti pradžiuginti.“

Kai išaiškėja tiesa

Iki tam tikro amžiaus vaikai besąlygiškai ir nuoširdžiai tiki Kalėdų stebuklu. Tačiau tai nesitęsia amžinai, ir vieną dieną vaikas suvokia, kad viskas, kuo jis tikėjo, tėra... apgavystė. Kai kurie vaikai šią žinią išgyvena labai skaudžiai ir jautriai. Kaip suaugusieji turėtų elgtis šiuo atveju?

„Vienas būdas – paaiškinti vaikui, kad yra kelios melo rūšys: juodas melas ir baltas melas. Pastarasis yra tiesos pagražinimas siekiant gerų norų. Reikėtų paaiškinti vaikui, kad visos pasakos tėra gražios istorijos, sugalvotos specialiai vaikams. Jos sukurtos tam, kad lavintųsi vaiko vaizduotė. Kita vertus, derėtų paaiškinti, kad Kalėdų senelis – iš tiesų kadaise, prieš tūkstančius metų, gyvenusio dosnaus vyskupo prototipas. Manyčiau, tėveliai tikrai ras informacijos, norėdami kuo paprasčiau ir suprantamiau paaiškinti savo atžaloms apie Kalėdų senelio kilmę. Vaikui reikia pagrįsti visus motyvus, kuriais remiasi Kalėdų stebuklas.“

Jeigu dovana nedžiugina

Kartais nutinka, kad gavęs dovanų, vaikas nusivilia. Jo akytės krypsta į darželio draugą, kurio rankose yra būtent tai, ko jis laukęs iš Kalėdų senelio. Arba jis apskritai nepateisina tėvų lūkesčių, kurie tikėjosi, jog dovana bus priimta su euforija.

Pasak psichologo M. Valainio, nusivylimas – natūralus jausmas: „Mes ne visada gauname tai, ko norime. Aišku, reikia įvertinti, kaip nusivylimas paveikė vaiką. Vis tik, jeigu matome, kad yra galimybių paguosti ir nuraminti, taip reikia ir elgtis. Reiktų paklausti vaiko, kodėl jis nuliūdęs, kodėl dovana jo nedžiugina. Vien tik vaiko pasidalijimas savo išgyvenimais turi gydomąjį poveikį, padeda susitvarkyti su emocijomis.“

Brangiausios dovanos – sukurtos pačių

Visi tėvai daugiau nei mažiau jaučia savo vaiką. Tėvų sąmoningumas, nuoširdumas su pačiais savimi ir su vaikais, tyras noras pradžiuginti mažuosius niekada nenuvils. Kantrus auklėjimas, mokymas ir aiškinimas nuo mažumės, kuo prasmingos Kalėdos ir dovanos, suformuos teisingą ir sveiką požiūrį į visas šventes. Išmokę vaiką vertinti tai, kas yra, o ne liūdėti dėl to, ko jis negavo, formuosime savimi pasitikinčią ir mokančia džiaugtis bei džiuginti kitus asmenybę.

„Man pačios brangiausios dovanos yra tos, kurios pagamintos pačių rankomis, kuriose jaučiu esant širdį. Taip pat auklėju ir savo vaikus. Aiškinu, kad lengviausia nueiti į parduotuvę ir nupirkti kinišką niekutį. Kurti, gaminti dovanas vieni kitiems galėtų tapti gražia šeimos tradicija. Tai padėtų vaikams nebūti reikliems, nesižavėti pigiais blizgučiais, vertinti kuklias, tėvų rankomis sukurtas dovanėles. Taip ugdomas glaudus ryšys tarp tėvų ir vaikų. Matau, kaip nuoširdžiai džiaugiasi mano vaikai, kuomet jiems išlankstau iš popieriaus žvaigždę. Tai jiems yra pakankama, kad būtų dovana“, – savo patirtimi dalijasi psichologas M. Valainis.

Parengė A.Baronaitė