Kaip vaikui paaiškinti mirtį?

Net ir patys to nesuvokdami, tėvai nuo pat mažens veda vaiką prie Gyvenimo ir Mirties suvokimo. Mažylis labai greitai pagauna skirtumą tarp to, kas gyva, ir to, kas mirę. Nuo tos akimirkos, kai susiduria su gamta, jis nesąmoningai susipažįsta su pagrindinėmis filosofinėmis kategorijomis. Žiogelis, boružė, nuo medžių krintatys lapai, - jie nėra amžini. Tai padeda vaikui suprasti, kas vyksta.

Susitaikyti su laikinumu vaikams padeda ir naminiai gyvūnai, kuriuos jie myli kaip šeimos narius. Suaugusiesiems reikia būti labai dėmesingiems, kai vaikas netenka "viso labo" katytės. Vaikai reikliai siekia viso, kas gyva, ir atkakliai neigia mirtį.Jie nepajėgūs jos priimti iš karto. Jiems reikia laiko. Todėl psichologai ir pataria mirusio gyvūno iškart nekeisti kitu, leisti vaikui susidoroti su savo gėla ir palaukti, kol jis pats paprašys kito.

Mokosi suprasti save

Atsitikus tam, kas nepataisoma, suaugusieji vaikų akivaizdoje turėtų pasistengti elgtis santūriai ir pirmiausiai padėti vaikams. Apie sunkią ligą, senatvę arba nelaimingus atsitikimus neturėtų būti nutylima. Patartina atsisakyti detalizavimo ir patoso, tačiau neneigti liūdesio - to, kas natūralu.

Mirus artimam žmogui, dažnuose namuose įsiviešpatauja tyla. Vaikas tuo tarpu jaučiasi nereikalingas, pamestas ir vienas stengiasi suprasti tai, kas nutiko. Ir neįstengia. Todėl kaltina save, svajoja pradingti.

Vaikas laukia, kada jūs papasakosite jam apie savo išgyvenimus. Jeigu jis garsiai neklausia, tai dar nereiškia, kad jam viskas ir taip suprantama. Kad ir kokia sunki mirties tema, kalbėti būtina.Pagal tai, kaip jūs nusakysite savo jausmus, jis ieškos žodžių ir savo išgyvenimams nusakyti, mokysis suprasti save.

Sakoma, jog kentėdami mes tampame savimi. Pamirštame kasdienes problemas, vidinius kompleksus. Ir savo pavyzdžiu mokome vaikus nebėgti nuo realybės, o priimti ją ir išgyventi.

Artimiesiems, supantiems mažylį, vertėtų pasitarti ir vienodai aiškinti situaciją. Skirtingos versijos sukelia dar didesnę sumaištį jo galvelėje.

Kai vaikas praranda vieną iš tėvų, dažnai netenka ir įgūdžių, kuriuos velionis jam įdiegė. Vaikas gali liautis kalbėjęs, savarankiškai valgęs ar vaikščiojęs į tualetą. Tokiu atveju būtina pasitelkti psichologo pagalbą.

Kaip vaikui paaiškinti mirtį? Vieni minime likimą, kiti kuriame pasakas, treti vedame jį į bažnyčią akistaton su Dievu. Kuri pozicija teisinga? Ta, kuria nuoširdžiai tikite jūs patys.

Parengė Vilma Skiotienė