Kaip vaikai išgyvena netektį

Vaikai savo sielvartą išreiškia kiek kitaip negu suaugusieji.

Tai priklauso nuo vaiko brandos, kalbinių, bendravimo gebėjimų, jausmų suvokimo, prieraišumo ir kt. Nesugebėdami išreikšti jausmų žodžiais, dažnai juos "išveikia": gali pasidaryti agresyvūs, pasireikšti staigūs pykčio priepuoliai, konfliktai su bendraamžiais, pradėti prasčiau mokytis, užsidaryti, būna sunkiau susikaupti. Jie išgyvena stiprią baimę dėl ateities.

Nesaugumas ir baimė

Jeigu mirė vienas iš jį globojančių asmenų, vaikas nebėra užtikrintas savo saugumu, bijo prarasti likusį artimą žmogų, mirti pats. Šiais jausmais dažnai vaikui sunku pasidalinti su suaugusiuoju: jis būna neprieinamas, paskendęs savo sielvarte arba vaikas nenori jo liūdinti.

Dažnai vaikai, ypač mažesni, kuriems dar būdingas magiškas mąstymas, išgyvena kaltės jausmus, galvoja, kad dėl jų netinkamo elgesio ar minčių mirė artimas žmogus, sielojasi dėl pasakytų piktų žodžių, įvykusių konfliktų ir pan.

Knygos "Kai sielvartauja vaikai" autoriai J. W. James ir R. Friedman rašo, kad neužbaigti emociniai santykiai trukdo pereiti gedėjimo procesą. Pavyzdžiui, vaikas nespėja padėkoti senelei už dovaną ar atsiprašyti už piktus žodžius. Jis jaučia kaltę ir mintimis bando grįžti į tą laiką, kai tai buvo galima padaryti, nes žmogus siekia užbaigti tai, kas neužbaigta.

Kaip galime padėti?

Psichologė V. Šikaitė nurodo, kad atsitikus nelaimei šeimoje svarbu, kad vaikas neliktų vienas.

* Pasikalbėkite apie tai, kas atsitiko, atsižvelgdami į vaiko amžių ir brandą.

* Neslėpkite savo emocijų. Parodykite, kad esamoje situacijoje normalu jausti liūdesį, pyktį, kaltę ir pan. (Tik reiktų stengtis kontroliuoti, kad tie jausmai nebūtų tokie intensyvūs ir negąsdintų vaiko.)

* Išklausykite, priimkite ir atspindėkite vaiko jausmus, patvirtinkite, kad normalu taip jaustis tokioje situacijoje. Leiskite vaikui liūdėti tiek, kiek jam reikia, neskubinkite susitaikyti su pasikeitusia padėtimi. Padėkite vaikui ne "apeiti" gedėjimą, o jį "pereiti".

* Nors mirus vienam suaugusiam šeimos nariui gali pasikeisti finansinė padėtis, gyvenamoji vieta ar įvykti kiti pasikeitimai, stenkitės, kad vaikas patirtų kuo mažiau permainų ir padėtis būtų kiek įmanoma stabilesnė.

Ko nespėjo pasakyti

J. W. James ir R. Friedman nurodo, kad vaikui gedėjimą palengvina ir pasikalbėjimas apie neužbaigtus emocinius santykius. Svarbu, kad vaikas garsiai pasakytų, rūpestingam suaugusiam girdint, ką norėjo ir nespėjo pasakyti ar padaryti brangiam mirusiajam. Tik garsiai pasakyti žodžiai, kitam girdint, leidžia užbaigti neužbaigtus santykius.

Kaltė

Kitas svarbus dalykas, mirus artimam žmogui, nesakyti, kad jis miega ar kažkur išėjo. Tokiu atveju vaikas bijos užmigti ar sielosis, kad palaidojo miegantį, arba, jei "išėjo", lauks sugrįžtant. Aiškiai pasakyti, kad kūnas mirė (nekvėpuoja, nejaučia ir kt.). Papasakoti vaikui, kas vyks per laidotuves, ką veiks atėję žmonės, kaip jam elgtis.

Viena brandaus amžiaus moteris su skausmu pasakojo, kad ji, būdama ikimokyklinio amžiaus, per tėvo laidotuves, kai jis buvo pašarvotas jų namuose, su keletu atėjusių panašaus amžiaus vaikų žaidė kieme. Viena moteris išgirdo ją juokiantis ir labai sugėdino. Patirtas kaltės jausmas ją lydėjo ilgus metus.

Maži vaikai gali užsimiršti, pradėti žaisti ar išdykauti. Tai yra natūralu, nes vaikai išgyvena esamą akimirką. Jie gali stipriai liūdėti ir netikėtai pradėti juoktis. Be to, jiems reikia šiek tiek daugiau laiko, kad patirtų netekties faktą, nes neturi panašios gyvenimiškosios patirties.

Netektis - gyvenimo dalis

Kartą sudomino vaikų žaidimas. Jie kaip įprasta triukšmingai žaidė pievelėje, gainiojo vienas kitą. Staiga triukšmas nutilo, vaikai kažkuo susidomėjo, greičiausiai tai buvo negyvas vabalas. Vienas berniukas iškasė su pagaliuku duobutę, vaikai įdėjo negyvėlį ir užkasė. Nuskynė keletą gėlių, įsmeigė į "kapą", vienas berniukas nusiėmė kepurę. Kurį laiką tvyrojo tyla... Netrukus netikėtai nutrūkęs žaidimas vėl buvo tęsiamas.

B. L. Mishara nurodo, kad vaikai su mirties reiškiniu susiduria gana anksti. Apie tai kalbama tautosakoje, rodoma filmuose, vaikai žaidžia įvairius žaidimus, kuriuose veikėjai žūva, ir pan.

Vaikai apie mirtį kalba laisviau ir drąsiau negu suaugę. Tačiau jei mato, kad suaugę jaučiasi nejaukiai kalbėdami šia tema, liepia negalvoti apie tai, pamiršti ir panašiai, vaikai tampa atsargesni, uždaresni.

Vedant seminarus pedagogams, dažnai tenka išgirsti jų nuogąstavimus, kaip pasiseks valandėlė mirties tema, ar nesužeis, neįskaudins vaikų kalbėdami apie tai. O tie, kurie jau dalijasi tokių valandėlių patirtimi, paprastai džiaugiasi, kad jų nuogąstavimai nepasitvirtino: vaikai aktyviai dalyvavo ir noriai dalijosi savo patirtimi.

Nebijokime kalbėtis su mažaisiais apie patirtas netektis, išklausykime juos, padėkime susigaudyti jausmuose, išsakyti, kas vyksta jų viduje, leiskime suprasti, kad jo jausmai yra normalūs. Atkreipkime dėmesį ir į savo jausmus bei mintis, ar esame dabar pasiruošę kalbėtis, ar pokalbis netrikdys mūsų pačių.

Pašto dėžutė TĖVŲ KLAUSIMAMS: [email protected]