Kaip tapti laimingu neurotiku (3)

Tęsinys. Pradžia rugsėjo 17, 24 d.

Jeigu mūsų elgesys tam tikroje situacijoje sustiprina vidinę įtampą, galima teigti, kad tas elgesys nėra optimalus. Reikia pakeisti būdą, kuriuo reaguojame į šią situaciją. Lengva pasakyti, sunku padaryti, tačiau yra daugybė psichologinės saviįtakos metodų, vienas iš jų vadinamas "refreimingu" (angl. reframing - kitokios formos suteikimas). Tai sąmoningas prasmės ir konteksto pakeitimas, sąmoningos pastangos į situaciją pažvelgti naudingesniu kampu.

Pratimas įtampai mažinti

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, užmegzkite kontaktą su ta sąmonės dalimi, kuri jums kelia įtampą mobilizuodama jūsų galimybes vienoje ar kitoje situacijoje. Leiskite suprasti, kad problemos sprendimo būdas, kurį ji jums siūlo, kartais pats tampa problema. Įtampa būna pernelyg didelė ir trukdo efektyviai spręsti problemą. Tada kreipkitės į kūrybinę savo sąmonės dalį. Ji pasižymi gebėjimu kruopščiai pasverti visus jūsų veiksmų padarinius. Paprašykite jos paieškoti alternatyvaus elgesio būdo. Padėkokite jai už pagalbą.

Dabar paprašykite abi šias dalis užmegzti tarpusavio kontaktą ir apsvarstyti galimybes padėti jums problemiškose situacijose nekeliant didelės įtampos. Leiskite šioms dalims būti jūsų konsultantėmis ir paprašykite jų rasti keturis penkis efektyvaus problemos sprendimo būdus.

Šioje stadijoje, kai derybos vyksta jūsų pasąmonėje, jums nebūtina suvokti, kaip būtent šios dalys ruošiasi jums padėti. Tačiau jūs tikrai pajusite, kad nuo šiol turite kur kas daugiau galimybių. Jeigu jos pasirodys esančios neefektyvios, kartokite pratimą tol, gausite būtiną rezultatą.

Kvėpavimo pratimas

Susikoncentruokite į savo kvėpavimą. Ypatingą dėmesį skirkite iškvėpimui. Iškvėpimas yra atsipalaidavimo aktas. Kai iškvepiate, įtampa plaučiuose krenta, šis organas sumažina savo apimtį - oras išeina lauk. Jūsų pasąmonė fiksuoja šį įtampos sumažinimą, ir jūs jaučiate atsipalaidavimą.

Kas kartą iškvėpdami "jaučiate" atsipalaidavimą toje smegenų dalyje, kuri atsakinga už jausmus. Kita smegenų dalis atsakinga už "mintį", todėl kaskart iškvėpdami mintimis tarkite žodį "ramus", suvokdami šį žodį, jo reikšmę. Jausmo ir minties kombinacija daro šį atsipalaidavimo pratimą efektyvesnį.

Dvipusis ekranas

Įsivaizduokite ant sienos kabantį ekraną. Vienoje jo pusėje matote save įsitempusį ir susierzinusį, kitoje - atsipalaidavusį ir ramų. Dabar pasakykite sau, kokį norėtumėte save matyti. Paimkite visus jausmus iš to savęs ekrane, kuris jums labiau patinka, į savo gyvenimą. Tuomet įsivaizduokite, kaip gera veikti tokiu būdu bet kurioje situacijoje.

Atmerkite akis ir išsaugokite šį jausmą.

Kartokite šį pratimą kas dvi tris valandas po keletą minučių.

Sergantiesiems astma

Būdami pakitusios sąmonės būsenos, pajuskite, kaip atsipalaiduoja kvėpavimo takai. Leiskite orui lengvai ir laisvai įeiti ir (tai svarbiausia) išeiti lauk. Jūs imatės savo kvėpavimo valdymo, jis tampa laisvas ir lengvas bet kuriomis aplinkybėmis. Atlikite ir pratimus, aprašytus prieš tai.

Pogimdyminė depresija

Suteikdama gyvenimą kūdikiui, motina dažnai išgyvena daugelį savo gimimo momentų ir tas būsenas, kurios lydėjo jos pačios atėjimą į šį pasaulį. Jeigu jai teko "išjungti" savo jausmus gimstant, prisiminimai gali sustiprinti įstrigusią patirtį ir "atverti šliuzus" depresyviai būklei. Galiausiai motina gali prarasti gebėjimą džiaugtis savo vaiko gimimu.

Kartais pagimdžiusi moteris jaučia negalinti užmegzti kontakto su vaiku. Šis momentas labai skausmingas tiek motinai, tiek vaikui.

Kalbant apie traumas, susijusias su gimimu, ir tolesnes galimas jų pasekmes, kyla klausimas: kodėl gi ne visi jas jaučiame?

Jeigu tėvai apgaubia kūdikį tuo meilės jausmu, su kuriuo jis gyveno iki tol motinos įsčiose, suteikia saugumo pojūtį, tuomet pasekmės minimalios. Deja, ne visi sugeba tai padaryti.

Jeigu gimdymas buvo sunkus, o kūdikis iškart paimamas ir paguldomas atskirai nuo motinos, kad ši pailsėtų, jam tai visiškai netikėta ir nesuvokiama. Naujagimis kur kas pažeidžiamesnis už motiną, jis bejėgis, nes neturi pasirinkimo, ir gali gelbėtis nuo baimės ir skausmo tik verkdamas. Taip elgdamasis jis įtvirtina depresyvią būklę, įgytą gimstant, stiprėja katastrofos jausmas ir pojūtis, kad "man čia ne vieta". Tai ilgainiui priveda prie nuolatinio kaltės jausmo, kad esi "čia".

Vėliau, kai gyvenimo sąlygos būna rūsčios, žmogus vėl jaučia: "Mano vieta ne čia". Toks elgesys skatina atmesti savo poreikius, pavyzdžiui, poreikį būti mylimam, todėl įvyksta atitolimas nuo motinos arba atvirkščiai - atsiranda visiškos priklausomybės nuo jos būsena. Vaikas negali suaugti, nes negali atsisakyti šios priklausomybės nuo motinos arba ko nors, kas pakeičia ją vienoje ar kitoje situacijoje. Mes matome šio elgesio pasekmes ir nedarniose santuokose, kai susergama priklausomybe nuo sutuoktinio ir atsisakoma savo poreikių.

Panikos priepuoliai

Mano pacientės Vendės vyras buvo tipiškas pleibojus, mėgęs pasilinksminimus. Jo žmona liovėsi lydėjusi jį į vakarėlius, nes, šiaip ar taip, jis vis tiek flirtavo su moterimis jos akivaizdoje. Tai taip ją skaudino, kad ji verčiau likdavo viena namuose. Nesąmoningai bandydama jį sulaikyti, moteris patirdavo panikos priepuolius ir periodiškai patekdavo į ligoninę su simptomais, primenančiais stenokardiją. Tačiau jokių su tuo susijusių pažeidimų nebuvo rasta. Vendei išrašė trankvilizatorių, bet jie nepadėjo, ir galiausiai mes susitikome mano kabinete.

Po vieno susitikimo su ja ir jos vyru aš pasivedžiau pastarąjį į šoną ir pasakiau jam, kad, mano galva, jo žmonos ligos priežastis yra jos nuolatinis siekis kontroliuoti jo egocentrišką elgesį. Aš jo paklausiau, ar jis sugebėtų pakeisti savo elgesio manierą, ir pasakiau, kad jeigu jis negali to padaryti, vienintelis būdas, kuriuo aš galiu padėti jo žmonai, - tai numesti jį nuo pjedestalo, ant kurio jis pats save užkėlė. Jis atsakė: "Taip, numeskite mane nuo ten. Aš nenoriu būti jos ligos kaltinininkas."

Aš pasitikslinau, ar jis teisingai mane suprato, ar suvokia pasekmes, jeigu tai bus padaryta, bet jis pasakė: "Darykite."

Aš "numečiau" jį nuo ten gana sėkmingai, ir Vendė nesugebėjo jo daugiau pakęsti. Ji paliko jį. Išsiskyrusi ji ištekėjo už labiau jai tinkančio vyro.

Dažnai būna, kad jeigu tik vienas iš partnerių lankosi pas psichoterapeutą, jie išsiskiria. Tačiau man paprastai pavyksta išsaugoti šeimą, jeigu teikiu pagalbą abiem partneriams. Jeigu sutuoktiniai turi vaikų, manau, verta įdėti maksimumą pastangų, kad pagerintume kiekvieno iš partnerių būseną ir harmonizuotume jų santykius.

Kūdikis verkia

Kai mažylis verkia savo lovelėje, jis mums signalizuoja, kad jam kažko stinga. Jis kenčia ir prašo pagalbos. Galbūt paprasčiausiai jaučiasi vienišas. Kad ir koks būtų jo noras, jeigu jis nepatenkinamas, mažylis jaučiasi užmirštas. Gali būti, kad jis verkia tik todėl, kad nori miego. Panaši jau suaugusio žmogaus reakcija, kai jis streso metu jaučia stiprų norą miegoti. Tačiau dažnai tokia gynyba būna nelabai efektyvi (ir kūdikiui, ir suaugusiam žmogui), ir mažylis naudoja tam tikrus kitus dėmesio pritraukimo būdus. Vienas iš "geresnių" - tai susirgti.

Vaikui gali skaudėti pilvelį, jį gali pykinti, jis gali priteršti vystyklus. Vos tik ant jo kūno pasirodys koks išbėrimas, motina tuojau pat sutelks į jį dėmesį. Ilgainiui tai tampa "įgytu" elgesiu.

Taigi kad atkreiptum į save dėmesį, turi susirgti. Nepatenkinti mažų vaikų poreikiai pasireiškia vėliau arba nesugebėjimu išreikšti savo jausmus ir būsenas, arba dideliu užuojautos iš kitų poreikiu. Pacientas neturi pasirinkimo laisvės, kol netapo brandžia asmenybe. Vaikams reiktų leisti ir netgi skatinti jų įgimtą polinkį išreikšti jausmus - tiek pozityvius, tiek negatyvius. Antraip jų emocinis gyvenimas vėliau prigęsta arba perauga į klasikinę isteriją (pagal Froidą), kai visas emocionalumas nukreiptas išskirtinai sufokusuoti į save kitų dėmesį. Aš turėjau pacientę, sirgusia sunkia depresija, kuri negalėjo išreikšti jokių jausmų ir niekuo nepasitikėjo. Jos motina man papasakojo, kad kai dukra buvo maža, ją kartais apimdavo nekontroliuojamas įsiūtis. Ji nuvedė mergaitę pas vaikų psichiatrą ir šis patarė uždaryti ją į kambarį ir neišleisti, kol agresija nepraeis. Gana greitai šie proveržiai baigėsi. Tačiau, nelaimei, mergaitė visai prarado gebėjimą reikšti emocijas 29 metams, kol mums pavyko pakeisti visą jos gynybos sistemą. Jeigu vaikas priverstas reguliariai gintis, nes nuolat jaučia meilės ir šilumos deficitą tuo periodu, kai jo asmenybė ima formuotis, jis įpranta taip pat gintis ir nuo savo poreikių, ir nuo savęs paties.

Bus daugiau

Šaltinis: Dr. Geoff Graham. "How to Become a Parent You Never Had. The Happy Neurotic"