Deivis pamėgdžioja motiną. Tai jis daro visuomet, kai išgirsta kokį motinos komentarą. Besisukiodamas jis nuo lentynų numeta dar keletą daiktų ir keliauja prie šaldytuvo.
Kol motina nuo grindų renka jo numestų daiktų nuolaužas, Deivis jau rausiasi po šaldytuvą, išvarto jogurto indelius, išpila sultis, apdaužo obuolius ir palieka neuždengtus maisto likučius.
Po šios šiukšlinos ekspedicijos jis suranda keksiuką ir sako motinai, kad ji niekuomet nenuperka nieko gero valgyti.
Jis vienu kąsniu praryja pusę keksiuko ir užsikosėjęs kitą pusę ištrupina ant svetainės kilimo.
Kai motina pasiima šluotą ir eina sušluoti trupinių, Deivis pamato, kad ji nelabai patenkinta, tačiau tai jo visiškai nejaudina ir jis toliau trupina ant grindų.
Motina nekenčia tokio sūnaus elgesio, jaučiasi bjauriai, nes žino, kad jis, prisivalgęs keksų, net nepalies pietų, kuriuos ji gamino visą pusdienį.
"Deivi, ar tu nematai, kad aš ruošiu pietus? - sako ji. - Aš norėčiau, kad tu dabar neprisivalgytum".
Burna, pilna antrojo kekso, Deivis sumurma: "Na, ir kas".
Motina piktai pažiūri į jį, o neištarti žodžiai lieka kyboti ore.
Deivis pakankamai protingas, kad suprastų jos įspėjamą žvilgsnį, tačiau nepakankamai išmintingas, kad suprastų savo šiurkščias manieras.
Sarkastišku ir pabrėžtu tonu jis pasako: "Prrrašau".
Mama atneša jam stiklinę pieno, servetėlę ir lėkštę. "Aš prašiau tik pieno", - sumurma Deivis.
Jis per visą virtuvę meta suglamžytą keksiuko popierėlį - mėgina pataikyti į šiukšlių dėžę. Šluodama trupinius ir rinkdama servetėles bei popieriukus jo motina pažiūri į jį ir sako: "Kol bus paruošta vakarienė, verčiau paskaityk knygą".
"Kodėl aš visuomet turiu tai daryti?" - surinka Deivis ir įjungia televizorių.
Deivio motinai tampa aišku, kad ir vėl ji vakarienę valgys viena ir kad diskusijos bet kokia tema baigtos. Motina pačiumpa nuo lentynos lėkštes, deda jas ant stalo ir skundžiasi (tikriausiai sau): "Aš nesuprantu, kodėl tu negalėtum būti šiek tiek mandagesnis ir paslaugesnis..."
Pagalvokite apie tai
Bjauru girdėti, kai vaikas taip nepagarbiai ir šiurkščiai elgiasi su savo tėvais. Netgi geri vaikai tokio elgesio išmoksta iš savo bendraamžių, filmų ir televizijos laidų.
Daugelis tėvų patiria stresą, matydami taip elgiantis savo vaikus, ir klaidingai mano, kad jie niekaip negali pakeisti tokio jų elgesio.
Daugelis tėvų pradeda teisingai - moko savo mažylius sakyti "prašau" ir "ačiū".
Tačiau laikui bėgant varginantys priminimai įgrysta. Keletas šiurkščių ir nepagarbių žodžių praslysta nepastebėti ir labai greitai vaikas pradeda vis įžūliau elgtis.
Vaikui augant tokį elgesį pakeisti darosi vis sudėtingiau. Tai lyg dėmė ant sienos: jeigu pakankamai dažnai praeisite pro ją, pradėsite jos nebepastebėti. Ir kuo ilgiau ji ten yra, tuo sunkiau ją nuvalyti.
Problema yra ne pats vaiko nepagarbumas, o nesugebėjimas suprasti, ko iš jo tikimasi. O tėvai nesugeba aiškiai išdėstyti savo lūkesčių.
Ką jūs galite pakeisti
Pirmas žingsnis, kurį turite žengti, norėdami ištaisyti šią bjaurią padėtį - sukurti tinkamą autoritetų hierarchiją.
Kitais žodžiais tariant, tai pats laikas leisti savo vaikui suprasti, kad viršininkas esate jūs!
Norėdami tai padaryti, pirmiausia patys turite tuo patikėti.
Suvokite tiesą, kad norėdami, jog jūsų vaikas taptų atsakingas ir geras žmogus, jūs privalote jį mokyti ir nukreipti jį tinkamu keliu. Jūs turite vos keletą metų, kad sukurtumėte pamatus, ant kurių vaikas statys savo visą gyvenimą.
Pradėkite kurti aiškius lūkesčius bei taisykles, kurių turi laikytis jūsų vaikas.
Kaip rodo Deivio pavyzdys, jeigu jūs leidote savo vaikui būti šiurkščiam ir nepagarbiam, nepataisėte jo elgesio, jūs iš tikrųjų sukūrėte aiškius lūkesčius - ir visi jie neteisingi!
Ženkite keletą didelių žingsnių atgal į vaiko ankstyvą amžių ir reikalaukite, nepriklausomai nuo dabartinio vaiko amžiaus, kad jis sakytų "prašau", "ačiū", "ar aš galiu?"
Kai jis to nedaro, venkite klausti: "Ką tu sakei?" Vietoj to perfrazuokite savo vaiko prašymą taip, kaip norėtumėte jį išgirsti: "Deivi, aš norėčiau, kad tu sakytum: "Mama, ar galėtum man atnešti stiklinę pieno?"
Jeigu jis nepakartoja prašymo taip, kaip jūs norėjote, tegul valgo savo keksą neužsigerdamas (jeigu iš viso leisite jį valgyti). Svarbiausia būti atkakliems.
Nepraleiskite nepastebėto nė vieno nepagarbaus komentaro.
Leiskite savo vaikui žinoti savo ketinimus. Pripažinkite, kad leidote jo elgesiui būti nekontroliuojamam, tačiau taip daugiau nebus.
Aptarkite savo lūkesčius ir kalbėkite nedviprasmiškai. "Aš tikiuosi, kad kalbėdamas su manimi ir savo tėvu būsi pagarbus ir mandagus".
Privilegijos
Jeigu jau nustatėte aiškius lūkesčius ir sėkmingai taisėte vaiko elgesį kelias savaites, laikas žengti kitą žingsnį.
Sudarykite savo vaiko privilegijų sąrašą - pavyzdžiui, laisvę žiūrėti televizorių, naudotis telefonu, važinėti dviračiu. Į šį sąrašą gali įeiti desertai, pavėžėjimas iki draugo namų, apsilankymai pas draugus, jų priėmimas namuose ir t. t.
Sąrašas gali būti ilgas.
Surašykite privilegijas ant popieriaus lapo ir su kiekvienu netinkamo nepagarbaus elgesio atveju po vieną nubraukite.
Kiekvieną savaitę sudarykite naują sąrašą ir pradėkite iš pradžių.
Kita priežastis, dėl kurios reikia atvesti tokius vaikus į teisingą kelią, - faktas, kad galbūt jis ir gali taip elgtis ne namuose, tačiau namuose jis suvokia, kad neturėtų su savo tėvais elgtis taip šiurkščiai.
Daugelis vaikų žino, kad tai, ką jie daro, yra blogai, ir jie nesupranta, kodėl niekas jų nedrausmina.
Bėgant laikui šis sąžinės balsas prityla ir vaikas pradeda manyti, kad normalu elgtis šiurkščiai ir nepagarbiai.
Paskutinis, tačiau labai svarbus dalykas: įsitikinkite, kad kalbėdami su vaiku patys elgiatės pagarbiai: "Daryk tai, ką aš sakau, o ne kartok, ką aš darau" - nėra efektyvi auklėjimo filosofija.
Jūsų tinkamas pavyzdys yra būtinas, jeigu norite ištaisyti nepageidaujamą vaiko elgesį.
Parengta pagal užsienio spaudą
Rašyti komentarą