Kaip paruošti vaiką ekstremalioms situacijoms?

Todėl, kad tėvai nesugeba patenkinti jo poreikių. Todėl, kad tėvai netapo pavyzdžiu vaikui. Jie tapo virėjais, skalbėjais, valytojais, tiekėjais, kvailiais, kurie viską, ką uždirba, atiduoda vaikams ir mano, kad užsitarnaus savo vaikų pagarbą vien dėl to, kad juos paruoš dideliems socialiniams vaidmenims.

Vaikas turi kuo nors pasitikėti. Tačiau jau nuo penkerių - aštuonerių metų daugelis vaikų patiria, kad tėvais ir mokytojais pasitikėti negalima. Ir jie sutrinka, neturi orientyrų.

Kodėl taip nutinka?

Tėvai nuolat keičia auklėjimo stilių. Tai glosto, tai staiga rodo nereikalingą griežtumą. Vaikai nebegali atsirinkti. Tėvai į tą patį poelgį vieną kartą nekreipia dėmesio, antrą kartą juo žavisi, o trečią - nubaudžia. Tai susiję ne su konkrečiu vaiko nusižengimu, o su tuo, kaip klostosi tėvų reikalai darbe ar jų tarpusavio santykiai.

O juk vaikai - teisingi žmonės, jie supranta, kad nusižengė už 10 balų, o juos nubaudė už 100.

Jūs sakote, kad žmogus gimsta laimingas, bet paskui tampa nelaimingas dėl tėvų spaudimo.

Jeigu medis auga tiesiai, jis užauga aukštas. Daugelis tėvų daro iš savo vaikų tai, ko padaryti neįmanoma. Iš artisto - buhalterį, iš agurko - pomidorą. Tada vaikas gyvena ne savo gyvenimą, ir jam bloga. Jį reikia perprogramuoti, kad jis grįžtų pas save patį. Lengviausia yra būti pačiu savimi.

Kaip tai padaryti?

Žmogui reikia patenkinti keturis instinktus: maisto, saugumo, seksualinį ir savo reikšmingumo jausmą.

Maisto ir saugumo poreikį mes patenkiname su tais, su kuriais bendradarbiaujame. Jeigu norime valgyti ir nėra kur gyventi, ne seksas galvoj. Seksualinis partneris stovi kur kas tolesnėje vietoje. Vaikai dar toliau. Vaiką iki metų reikia maitinti pienu, o dešimties metų jau ne. Nuo penkerių metų su vaiku reikia bendradarbiauti.

Vadinasi, jeigu vaikas pasitikėtų savo tėvais, jeigu šeimoje būtų patenkinami jo poreikiai, jis lengvai atpažintų žmones, kurie turi blogų ketinimų jo atžvilgiu?

Jeigu vaikas gautų realų auklėjamą, o ne jo deklaraciją, jis atpažintų žmones, kuriems nerūpi jo poreikiai. Jis jais nepasitikėtų. Jam jų nereikėtų.

Deja, mes imame rūpintis laivo saugumu, kai jūroje jau prasidėjo audra. Kai aš tėvams patariu ruošti vaikus sunkumams, jie man sako: "Kai sunkumai užgrius, tada ir pamokysim."

Kai sunkumai užgrius, vaikas pamirš net tai, ką žinojo. Liks tik įgūdžiai, išlavinti iki automatizmo.

Todėl svarbiausia auklėjant vaiką - lavinti jo mąstymą, kuris turi veikti instinkto greičiu.

Jūs sakote, kad dauguma tėvų vaikus augina įkaitais. Ką tai reiškia?

Aš jau daug metų dirbu su įkaitais. Su tais nelaimingais žmonėmis, kurie pateko į nematomą tėvų, viršininkų, žmonų ar vyrų nelaisvę. Su žmonėmis, kurie negali iš jos ištrūkti ir galiausiai patenka į bėdą, vadinamą krize, konfliktu, neuroze.

Pateiksiu pavyzdį. Šešerių metų mergaitė pasiskundė mamai, kad darželio auklėtoja dažnai ant jos šaukia. Dėl to ji nebenori eiti į darželį ir nuo to laiko kiekvienas rytas prasideda ašaromis. Tačiau materialinė padėtis motinai neleidžia samdyti auklės.

Motina tapo savo skurdo įkaite, jos mažametė dukra - vaikų darželio įkaite.

Aš pasakiau mergaitei: "Noriu tau padėti. Bet man reikia žinoti kai kurias smulkmenas. Gal pastebėjai, kokioje padėtyje buvo auklėtojos rankos, kai ji ant tavęs užrėkė?" - "Ne." - "Ar jos burna buvo plačiai pražiota?" - "Ne."

Tada paklausiau, ar ji matė auklėtojos dantis, ar ji spjaudėsi seilėmis, kokia buvo jos suknelė, kokie batai, kuo išsiskyrė jos kosmetika ir pan.

Nė į vieną iš šių klausimų mergaitė negalėjo atsakyti. Todėl, kad tada buvo išsigandusi ir stovėjo nuleidusi galvą.

"Kitą kartą, kai auklėtoja ant tavęs rėks, pasistenk pastebėti viską, ko aš klausiau (vėl pakartojau savo klausimus). Paskui papasakosi man. Tada aš tau pasakysiu, kaip reikia elgtis."

Po dviejų mėnesių mergaitė sėkmingai atsakė į visus klausimus. Ji pridūrė, kad auklėtoja daugiau ant jos nerėkia.

Užteko tik pakelti galvą?

Paprastai, kai auka yra barama, ji nuleidžia galvą. Tai sukelia "teroristui" pyktį ir jis ima šaipytis dar labiau, kol įsitikina, kad auka "sunaikinta", šiuo atveju - morališkai.

Žinoma, vaikui tokios teorijos nepapasakosi, o tiesmukas nurodymas daryti taip ar kitaip paprastai neveikia.

Jeigu aš būčiau liepęs mergaitei pakelti galvą ir žiūrėti auklėtojai į akis, vargu ar ji tai būtų dariusi. Aš paprašiau apibūdinti "teroristės" elgesį ir pozą. Kad įvykdytų šią instrukciją, ji turėjo kiek pakelti galvą aukštyn. O koncentracija į duotą užduotį leido jai nukreipti dėmesį nuo riksmo. Taip mergaitė, pati to nesuvokdama, numaldė savo kankintoją.

Vadinasi, kai viršininkas, mokytojas, žmona ar vyras šaukia, reikia žiūrėti jam į akis?

Tokia "aukos" poza patenkina "teroristo" reikšmingumo jausmą. Be to, susidūręs su tokiu neįprastu elgesiu, "teroristas" ima mąstyti - kitaip tariant, jis tampa žmogumi. O tai mažina agresyvumą.

Tačiau kiekvienas vaikas - vis kitoks. Kaip ir kiekvienas "teroristas", kiekviena situacija.

Štai todėl pirmiausiai turime mokyti vaiką mąstyti, o jau paskui mokyti konkrečių elgesio formų.

Nors šalia vaiko niekas nestovi su automatu, jis vis tiek tampa situacijos įkaitu. Kur jam dėtis nuo rėkiančių tėvų, auklėtojų? Kur jam dėtis nuo blogais pažymiais grasinančių mokytojų, kurie puikiai žino, kad tėvai vis tiek jį atsiųs į mokyklą? Priklausomybė daro vaiką įkaitu.

Kaip jos išvengti?

Mes turime žinoti, kaip sukurtas pasaulis, kad galėtume jame orientuotis. Žinodami, kaip jis sudarytas, mes turime užimti savo vietą, ir tada viskas bus lengva. Štai taip mes vaikus turime mylėti.

Mamos man sako: "Noriu kad jis taptų mokslininku, todėl viską darau už jį: skalbiu, verdu..." Aš sakau: "Nedarykite to. Jis neišmoks to daryti pats." - "Bet jis savaitę vaikščios purvinas, mane bars mokytoja..." Mamai nusispjaut į vaiko likimą, svarbiausia - kad jos niekas nebartų.

Jūs norite pasakyti, kad dauguma motinų nemyli savo vaikų?

Tam tikra prasme - taip. Motina demonstruoja nepasitenkinimą vaiko elgesiu tokiu būdu, kurį galima pavadinti "Aš tavęs tokio nemyliu." O vaikui motiniška meilė būtina. Ir jis ima elgtis taip, kaip reikia motinai.

Jis ima galvoti, kad šiaip sau mylėti negalima, ir paskui visą laiką bando kažką iš savęs išlaužti.

Kai kurie psichologai suskirstė motinišką ir tėvišką meilę į infantiliąją ir brandžią.

Infantili meilė - iki metų: kai motina laiko vaiką prie savęs ir jis visada gali rasti užuovėją. Jis žino: mama jį apgins, kad ir koks jis būtų. (Kai vaikas išdykauja, mama sako: "Daryk, ką nori, aš vis tiek tave myliu.") Jeigu žmogaus gyvenime šios meilės nebuvo, jis visą likusį gyvenimą nesijaus saugus.

Paskui ateina brandžios motiniškos meilės periodas: motina palaipsniui paleidžia vaiką nuo savęs. Deja, daugelis mamų laiko vaiką ilgiau nei būtina. Tada žmogus tampa priklausomas. Jam visąlaik reikalingas lyderis, kuris jam vadovautų.

O kuo ypatinga tėviška meilė?

Tėviškos meilės esmė - vaikas mylimas ne šiaip sau, o už ką nors. Infantili tėviška meilė - daryk kaip aš - reikalinga įgūdžiams įgyti. Vaikas ateina pas tėvą ir sako: "Aš padariau tą ir tą." - "Šaunuolis, kad padarei."

Infantili tėviška meilė reikalinga iki 7-8 metų. Paskui ateina laikas brandžiai tėviškai meilei - "Daryk, kaip nori. Tu gi protingas." Antraip vaikas neteks kūrybinio potencialo ir tik kartos, ką daro kiti. Brandi tėviška meilė labai reta, ją mažai kas gauna.

Ypač turint galvoje, kad daug moterų vaikus augina vienos, be vyro.

Bet vaikui ne mama, ne tėvas reikalingi. Jam reikalinga motiniška ir tėviška meilė. Infantili ir brandi. Ir mama turi išmokti ją duoti. Visas tas meilės rūšis.

Jeigu žmogus vaikystėje negavo tos meilės? Kaip čia būtų galima pataisyti padėtį?

Reikia gauti tą meilę dabar. Pabaigti statyti asmenybės fundamentą, kad atsirastų saugumo, autonomijos jausmas, įgūdžių valdymas ir kūrybinis potencialas. Ir tik tada žmogus bus sėkmingas erotinėje meilėje. Juo labiau kad skirtingais erotinės meilės etapais jis jaučia poreikį gauti iš savo partnerio vienos ar kitos formos meilę.

Pavyzdžiui, kai žmona suserga, vyras turi duoti infantiliąją motinišką meilę: slaugyti ją. Ir tada erotinė meilė bus aukštos kokybės. Antraip jų sekso reikalai bus prasti.

Dar jūs kalbate apie meilę Dievui ir tiesai.

Tai vienas ir tas pats. "Platonas mano draugas, bet tiesa brangesnė." Kad ir kaip jus mylėčiau, bet jeigu jūs kalbate tai, kas, mano požiūriu, nėra tiesa, aš prieštarausiu. Jūs man sakote, kad Žemė stovi ant trijų banginių. O aš sakau, kad Žemė apvali ir sukasi. Tai nereiškia, kad aš jūsų nemyliu.

Daugelis žmonių požiūrių nesutapimą priima kaip priešiškumą.

Tik neurotikas galvoja, kad jį privalo mylėti, o pats jis gali nemylėti. Tokiu būdu jis tyčiojasi iš savo partnerio.

Kad išreikštum meilę, reikia daug jėgų, o aš šiandien pavargęs ir tų jėgų neturiu. Todėl su neurotiku neįmanoma gyventi. Jis mano, kad jeigu jį myli, tai privalai nuolat juo rūpintis. Neurotikas yra vartotojas. Jis meilę prisipažįsta taip: "Tu man reikalinga, aš be tavęs negaliu."

Jeigu bendras buvimas tampa neįmanomas...

Reikia skirtis. Dažnai tokį sprendimą stabdo "vaiko interesas". Bet vaikui geriau gyventi nepilnoje, bet taikioje šeimoje negu pilnoje, bet priešiškoje.

Žodžiai neauklėja. Auklėja poelgiai. Skandalai taps šeimyninio gyvenimo norma ir vaikui, kai jis užaugs.

Po skyrybų dažnai nepasidalijama vaiku.

Ir įsivaizduokite, kokiame pragare gyvena vaikai, kurių tėvai juos naudoja kaip teisėjus ar psichiatrus savo konfliktams spręsti. Bet tai supaprastinta schema. Iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Į kovą dėl vaiko įsijungia seneliai, dėdės ir tetos, netgi visuomenė. Visi mosuoja vėliava "Dėl vaiko intereso", o iš tikro apie vaiką galvojama mažiausiai. Kariaujančios pusės valdo troškimas atkeršyti savo priešininkui, kurį pats pasirinko kaip sutuoktinį ir su kuriuo tam tikrą laiką gyveno laimingai.

Dar vienas pavyzdys. Sūnui buvo penkeri metai, kai tėvai išsiskyrė. Motina auklėjo jį neapykantos tėvui dvasia. Po keliolikos metų tėvas tapo gana reikšminga figūra, o motina - atvirkščiai, susidūrė su rimtomis problemomis. Ji kreipėsi pagalbos į buvusį vyrą. Ir jis jai padėjo be jokių kalbų. Sūnus, tai sužinojęs, užsidegė neapykanta motinai: esą tu man visą laiką melavai, kad jis blogas žmogus. Sūnaus ir motinos santykiai pašlijo, ir tik tėvo įsikišimas viską sustatė į savo vietas. Tėvas pasakė sūnui: "Ne tavo reikalas mus teisti. Vienas su kitu mes galbūt blogai elgėmės, bet su tavimi abu elgėmės gerai. Ir jeigu tau dar reikalinga mūsų pagalba, naudokis ja - tiek mano, tiek mamos."

Štai tokį požiūrį aš rekomenduoju konfliktuojantiems tėvams. Ir dar. "Mano santykiai - tai mano santykiai. Mano žmonos santykiai su mano sūnumi (ar dukra) - tai jos santykiai. Ir mums nėra ko į juos lįsti. Jie neturi nieko bendro su mūsų santykiais."

Saliamoniškas sprendimas.

Taip, Saliamonas šią problemą išsprendė išmintingai. Kai tarp dviejų moterų, gimdžiusių vienu metu, kilo ginčas, kuriai priklauso gyvas likęs kūdikis, jis liepė perplėšti kūdikį per pusę. Tada viena iš moterų atsisakė vaiko. Kaip suprantate, ji buvo tikroji motina.

Biblija pataria tam, kuris vaiką myli labiau, atiduoti jį priešininkui.

Pateiksiu kitą pavyzdį. 15 metų paauglys, pavyzdingas, rimtas, aktyvus, sportuojantis ir teikiantis vilčių kaip sportininkas, staiga įsimyli 20 metų merginą.

Jis ėmė vėlai grįžti namo, praleidinėti treniruotes, blogiau mokytis mokykloje. Mergina, su kuria susitikinėjo, turėjo didelę seksualinę patirtį ir reputaciją, kuri nedžiugino tėvų. Sūnus sakė, kad myli ją, yra suaugęs ir žino, ką jam daryti.

Kuo intensyviau buvo kalbama prieš šią merginą, tuo stipriau jį prie jos traukė.

Žmona raudojo, vyras buvo prislėgtas.

Ir štai ką tėvas pasakė sūnui: "Sūnau, atleisk, kad mes kišamės į tavo gyvenimą. Mes pražiopsojome, kada tu užaugai. Tu tikrai daugiau supranti gyvenime ir esi kilnesnis už mus. Ir mylėti sugebi geriau. Išties, argi svarbu, kad ji vyresnė už tave ir turi seksualinės patirties? Taip netgi geriau. Kam tau susisieti su nepatyrusia mergaite, kuriai dar teks daug ko išmokti, ir dar nežinia, kas iš to išeis. Ir kaip tokia nepatyrusi galės tave įvertinti? Kitas reikalas - ta, su kuria dabar draugauji. Mokyti jos nereikia, ir ji, palyginusi tave su kitais vyrais, galės geriau tave įvertinti, suprasti, koks tu geras. Žodžiu, elkis kaip nori."

Sūnus buvo priblokštas. Šiaip ar taip, įspėjęs tėvus, jis išėjo gyventi pas ją. Po trijų dienų grįžo. Tačiau santykiai su tėvais nebuvo sugadinti.

O jeigu čia buvo tikra meilė iš pirmo žvilgsnio?

Taip nebūna. Iš pirmo žvilgsnio būna tik trumpalaikis susižavėjimas. Meilės objektą paruošia mano genetika ir mano auklėjimas. Tam tikras lemtojo paveikslas visada egzistuoja. Mano viduje yra būsimosios žmonos paveikslas.

Pirmoji moteris, kurią aš matau - tai mano mama. Ir žmona kuo nors turi priminti mamą. O toliau jau viskas, kaip manoma, netikėtai atsiskleidžia... Bet netikėto nieko nebūna. Nė viena liga neprasideda netikėtai, yra inkubacinis periodas, kai žmogus jaučiasi daugmaž sveikas, bet liga jau prasidėjo. Čia taip pat. Štai kodėl svarbus geras auklėjimas. Kai mama protinga, tai ir berniukas rinksis tokią žmoną ir neapsiriks. Ir mergaitė, jeigu jos tėvas protingas, su bet kuo neprasidės.

Taigi vaiką ekstremalioms situacijoms paruošti galima tik tinkamai auklėjant...

Jūs jį mylėkite, ir niekas niekada jo nenusivilios. Kitaip mes jį tik įtarų užauginsim. Meilė - tai labai gera apsauga. Jeigu mane mylėjo bent viena moteris bent vieną dieną, aš meilės jau su niekuo nesupainiosiu.

Parengė Vilma Skiotienė