Intuicija pasakys, kaip švęsti
„Visos šventės yra galimybė žmonėms patirti teigiamas emocijas – tai yra pasiūlymas švęsti. Švęsti nebūtinai konkrečią datą, bet švęsti gyvenimą. Man vasario 14-oji yra priminimas, kad aš myliu ir švenčiu meilę. Taip, aš švenčiu kiekvieną dieną tai, bet kodėl neprisijungus prie tos bendros šventės ir nesusikūrus kažkokio papildomo stebuklo artimiems žmonėms?“ – „Žinių radijo“ laidoje „Prie pietų stalo“ antradienį kalbėjo A. Pabarčiūtė.
Per šventes ji pataria nepasiduoti tai psichozei, kai visi aklai perka, kad tik pirktų. „Tada tu paskęsti tuose daiktuose ir būni susirūpinus namie: ar nesudegs vakarienė, ar patiks dovana... Kokia tada būsena tvyje? Įtampa, rūpestis – ganėtinai buitiška būsena.“
Tad A. Pabarčiūtės nuomone, reiktų išvengti to buitiškumo ir lėkimo. Vietoj to ji siūlo pamedituoti, pagalvoti kaip sukurti šventę sau ir mylimam žmogui. „Labai gerai yra rasti laiko kažkokioje neutralioje aplinkoje, neužsidarius, pafantazuoti: kokie dalykai padėtų patirti šventę tau ir kitam žmogui. Nereikia pirmiausia bėgti į parduotuvę ir ieškoti, kas gali sukurti tą šventę – tada tikrai papulsi į reklamos poveikį. Bet jei esi neutralioje aplinkoje ir išjauti intuityviai, kas galėtų sukurti tą šventę ir tik tada, pamačius viziją, eini į tas parduotuves, vartai žurnalus, nebūsi reklamos auka“, - kalba A. Pabarčiūtė.
Šventė – žmogaus veidrodis
Pasak jos, bet kuri šventė tiesiog atspindi žmogaus savijautą, ją dar paaštrindama. Pavyzdžiui, A. Pabarčiūtė sako, kad jei įsimylėjęs žmogus bijo prisipažinti meilėje, Valentino dieną jis pajus dar didesnę baimę. „Kai aplink tiek daug meilės ženklų, tu pradedi jausti, kad tu bijai meilės ir bijai pasakyti, kad tu tiesiog myli, ir tai yra tavo gyvenimo tiesa.“
Vienišiai, kenčiantys nuo vienatvės, ir paprastą dieną patiria stresą, o Valentino diena, pasak A. Pabarčiūtės, tik parodo probleminę vietą. Emocinio intelekto lavinimo instruktorė nurodo, kad gyvenimo draugą ar draugę žmonės dažnai renkasi paskubomis ar net karštligiškai, dėl ko vėliau tenka gailėtis.
„Pavyzdžiui, jeigu tau jau kažkiek metų, ypač moterys dėl to kompleksuoja: viskas, man trisdešimt, reikia griebti bet ką, kas yra, aš negalėsiu sukurti šeimos ir t.t. Šitame žingsnyje mes dažniausiai būname akli arba elgiamės ne iš pertekliaus, bet iš nepritekliaus. Reiškia mums trūksta ir mes griebiame bet ką, kas pasitaiko“, - sako pašnekovė.
Anot jos, tos moterys, kurios taip įsibaimina ir griebia pirmą pasitaikius įvyrą, po dešimt metų atsipeikėja, suprasdamos, kad joms tas vyras – ne pora.
Patarimas vienišiams
A. Pabarčiūtės patarimas vienišoms moterims: pirmiausia suvokti savo teisę rinktis. Tokios moterys galėtų nuspręsti patyrinėti įvairius vyrus, tačiau ne vienos nakties romanų metu.
„Tu tiesiog pradedi bendrauti su įvairiais skirtingais vyrais, įvairių amžių, iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų charakterių ir tam gali kaip tik padėti pažinčių tarnybos dėl to, kad tu gali eiti į daug pasimatymų – o kodėl tai yra blogai? (...) Pas tave tiesiog padidėja šansas išlaukti ir surasti būtent tą žmogų. Su juo eiti į gilesnį ryšį jau yra išmintinga.“
Pasak jos, svarbu yra ne tik pirmas įspūdis, įsimylėjimas, grožis, o ir poros suderinamumas, bendros gyvenimo vizijos matymas.
Jeigu vis nepasiseka surasti tą antrąją pusę, A. Pabarčiūtė pataria kiekvieną nevykusį pasimatymą vertinti ne kaip nesėkmę, bet kaip tam tikrą kūrybinį procesą. „Tai yra tavo kūrybos sfera. Na ir kas, jei nepasiseks. Reikia žinoti, kad yra daug vyrų ir moterų, iš kurių tikrai gali išsirinkti, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.“
A. Pabarčiūtė sako, kad taip pat vienišiems žmonėms yra labai svarbus palaikymas iš draugų, kurie meilėje yra sėkmingi – tie, kurie nebijo, eksperimentuoja, lengvai užmezga kontaktą.
Galiausiai A. Pabarčiūtė nurodo pasikliauti savo nuojauta ir nusiraminti: „Visada yra tas, kuris irgi ieško moters. Jeigu tu sutikai vyrą, kuris neieško moters – tai gal jums ir nepakeliui.“
Parengė Ieva Kazlauskaitė
Laida „Prie pietų stalo“ transliuojama darbo dienomis 12.10 val.
Rašyti komentarą