Kaip juos užauginti be melo?

Prieš keletą dienų apsilankėme prekybos centre. Vyresnėlis, kaip visada, skuba į žaislų skyrių pažiūrėti, kas naujo jo mėgstamų prekių asortimente. Matyt, bus nugirdęs mano ir vyro pokalbį, jog nepajutom, kaip prabėgo dar vieneri metai, ir čia pat Kalėdos... "Gal galėčiau jau išsirinkti, ko norėčiau iš Kalėdų Senelio dovanų? Juk greitai jam vėl rašysim laišką!"

Pernai visi trys nuvažiavome į centre esantį paštą, nusipirkome voką, parašėme, kad sūnelis buvo labai geras ir norėtų "blogo" žmogaus-voro". Laišką įmetėme į tikrą laiškų dėžutę ir laimingi grįžome namo...

Kai kurie tėvai griežtai nusiteikę prieš bet kokį melą, taip pat ir apie Kalėdų Senelį: atseit žmonės ir taip mulkina vieni kitus visą gyvenimą, tai kodėl dar meluojame patiems artimiausiems - vaikams?

Mano nuomone, Kalėdų Senelis vis dėlto nėra melas. Tai graži pasaka, nuspalvinanti vaikystę.

Prisimenu, kaip aš laukdavau to stebuklo Kalėdų rytą!.. Kas, kad "deficitų" laikais neaptikdavau po egle išsvajoto daikto, o tik, pavyzdžiui, piešimo sąsiuvinį ir spalvotų pieštukų, suvyniotų į rusvą popierių... Žinojau, kad tais metais tikrai buvau gera, nes Kalėdų Senelis manęs nepamiršo. Ir visiškai nebuvo skaudu, tik keista, kai supratau, kad jis neegzistuoja. Tai įvyko tuomet, kai ant dovanų popieriaus atpažinau tėtės ranka užrašytą savo vardą...

Kaip atsiranda vaikai

Kai per trečiąjį Vyresnėlio gimtadienį krikšto mama paklausė, ar šis žino, prieš kiek laiko jį radome kopūstuose, sūnus atsakė, kad jis išlindo iš pilvo.

Atsiradimo istoriją paaiškinti nebuvo sunku: tai palengvino po cezario pjūvio likęs randas. Kopūstų ir gandrų teorijomis neteko pasinaudoti, o kol sūnus neklausinėja smulkiau, - išvengiu "nepatogios" temos...

Be to, tos teorijos apie kopūstus nepatikimos ypač tada, kai laukiamasi antro vaikelio ir pirmagimis siekia sužinoti, kas pasidarė mamai, kad ji taip "užaugo"...

Melas, kuris skaudina

Melas yra niekingas, kai vaiką skaudina. Kai mes pamirštame, jog į vaikus reikia žiūrėti rimtai.

Kai vyras važinėjo į užsienį, niekada sūnui nesakydavome, kad greitai jie turės išsiskirti. Išvažiuodavo jam užmigus ar užsižaidus. Aišku, kurį laiką vaikas užsisklęsdavo, bet praeidavo kelios dienos - ir vėl gyvendavome įprastu ritmu.

Mes pamiršome, kad sūnus auga, ir vieną dieną gavome skaudžią pamoką. Kai užsižaidus vaikui vyras išvyko, sulaukiau klausimo: "O kur tėtis išėjo?" Pamelavau, kad šuns pašerti. Buvo vakaras, vaikas vis žaidė ir laukė, kuomet iš lauko pareis tėtis. Ir taip iki pat vidurnakčio. Tada pratrūko: "Tu - melagė! Tėtis išvažiavo, o aš net bučkio jam nedaviau!"

Stengiausi paaiškinti, kad norėjom apsaugoti jį nuo skausmo, bet jis negirdėjo, vis verkė, o aš atsiprašinėjau...

Nuo to laiko nemeluoju net tada, kai tenka skiepyti ar imti kraujo tyrimams. Sakau, kad skaudės, bet mes būsime šalia. Jis supranta, kad tai būtina, ir - jokių ašarų.

Kai sūnus peršąla bei tenka gerti vaistus, - pusė bėdos. Prieš duodama vaistus pasakau, kad jie neskanūs, bet kai išgers, - gaus užkąsti saldainį. Ir problemų nekyla.

Kobinukai akyse

Vyresnėliui patinka išgalvotos istorijos. Jis ir pats daug fantazuoja, deklamuoja savos kūrybos eilėraščius... Pameluoja ir jis, bet retai, ir iš karto klausia, ar matyti jo akyse "kobinukai". Tuo jis šventai tiki, ir kaip netikės, jei mama ar tėtis tuos kobinukus visada mato, ypač tada, kai pasigiria susidėjęs žaislus, nors jie mėtosi ant grindų...

Psichologai sako, jog kūdikis pradeda "meluoti" tėvams jau šeštą gyvenimo mėnesį, kai pradeda verkšlenti ne tik norėdamas valgyti ar būdamas šlapias, bet ir siekdamas, kad jį paimtų ant rankų, panešiotų, pamyluotų...

Bet argi tai "melas"?.