Kaip išsivaduoti iš aukos vaidmens?

Agresorius yra stipri, dažnai nirštanti asmenybė. Kartais niršta ir dėl to, kad kiti nėra tokie tobuli kaip jis. Jei tik kas mėgina prieštarauti, susilaukia grasinimų ir pykčio protrūkių. Kitas agresorius pradeda "šaltąjį karą", kuriame jo ginklais tampa sarkazmas, cinizmas ir patyčios. Jis nejaučia kaltės jausmo, kad trypia aukos orumą.

Agresorius stengiasi įteigti, kad jis yra normalus, o auka - ne. Tačiau širdies gilumoje pripažįsta, kad kiti yra normalūs, jis - ne, bet stengiasi daryti viską, kad kitus įtikintų esant atvirkščiai. Įniršiu paprastai ginamasi nuo baimių, nevilties, gėdos, nevisavertiškumo ir bejėgiškumo jausmo. Elgdamasis sadistiškai, žmogus tarsi tapatinasi su mirtimi, naikintoju. Jis galvoja esąs kone visagalis ir tai kompensuoja jo bejėgiškumą.

Agresorius vaikystėje galėjo pats būti auka, jo kiekvieną žingsnį kontroliavo valdingi, griežti autoritetai.

Vengdama konflikto, auka vietoje "ne" sako "taip", paklūsta, nors turėtų priešintis, nes nėra pakankamai savarankiška. Jeigu tokį žmogų kas pastumia, jis atsiprašinėja, tartum kaltintų save, kad užstojo kelią. Jis nuolat užguitas ir išsigandęs.

Aukos nuolat dėl visko jaučiasi kaltos, gailisi savęs, tačiau ir kitus priverčia pasijusti kaltininkais. Galima nujausti jų neišsakytus priekaištus, ir tai gadina nuotaiką kitiems. Auka, užgniaužusi pyktį, turi priekaištų sau. Tokiems žmonėms vaikystėje buvo įskiepytas kaltės jausmas ir nuomonė, kad jie yra nereikšmingi. Todėl aukoms svarbiau prisitaikyti prie kitų, o ne elgtis, kaip pačios norėtų.

Mėlynbarzdis

Pasakoje apie Mėlynbarzdį aprašomas turtingas ir galingas žmogus, turėjęs tik vieną trūkumą - mėlyną barzdą. Dėl to jo vengė dailioji lytis.

Buvo žinoma, kad Mėlynbarzdis buvo ne kartą vedęs, bet niekas nenutuokė, kas atsitiko jo žmonoms. Pagaliau jis parsivedė naują žmoną, kuriai patikėjo visų kambarių raktus, tik uždraudė įžengti į vieną jų. Smalsi moteris neištvėrė, įžengė į uždraustą kambarį ir išvydo Mėlynbarzdžio ankstesniųjų žmonų kūnus nukirstomis galvomis. Išsigandusi išmetė raktą, kuris susitepė krauju, o šio neįstengė nuvalyti.

Grįžęs Mėlynbarzdis supyko ir ketino nužudyti žmoną. Ši paprašė leisti į bokštą pasimelsti. O iš ten pamačiusi, kad broliai atjoja jos vaduoti, paragino juos paskubėti.

Pasakoje iš pradžių auka atrodo stipresnė už Mėlynbarzdį - ji galėjo pasirinkti, ar tekės už jo. Tačiau mergina leidosi paperkama, užgniaužė savo intuityvų nepasitikėjimą jaunikiu taip išduodama save. Gimstant aukos ir agresoriaus santykiams, labai svarbu, kad auka pati "nusprendžia" būti auka. Dėl to ji netenka savo valios, turi paklusti.

Atrodytų, buvimas su agresoriumi suteikia didybės. Tapatindamiesi su tuo, kurio bijome, perimame jo požiūrį ir nuomonę, tačiau tik trumpam įtvirtiname savo vertės jausmą.

Kai jaunajai žmonai tenka priimti mirties bausmę, ji apgauna vyrą ir pasikviečia pagalbą. Brolių pasirodymas reiškia, kad auka atgaivino tuos socialinius ryšius, kuriuos turėjo iki santuokos. Pasirodę broliai simbolizuoja iki tol tylėjusių asmenybės psichinių jėgų prabudimą. Tai padeda atsikratyti slegiančio ir pražūtingo aukos vaidmens.

Psichoterapija primena, kokie žmonės buvo prieš traumą ir kokių vidinių resursų jie dar turi. Primenama, kokių sričių dar nepaveikė agresoriaus primestos taisyklės. Savo vertės supratimas padeda išgyventi sukrėtimą.

Suvokimas, kad esi auka, yra sukrečiantis (atminkime pasakos epizodą, kai moteris išvysta kruvinus nužudytų Mėlynbarzdžio žmonų lavonus). Mirusios moterys čia simbolizuoja tas asmenybės dalis, kurias nužudė Mėlynbarzdis. Atradusi vidinių jėgų išsivaduoti, auka gali atkurti ankstesnę savo asmenybę.

Pasyvusis aukos įniršis

Pasyvieji agresoriai ne patys elgiasi agresyviai, bet kitus priverčia taip elgtis. Tarkime, jūs atsidėjęs ką aiškinate, o jis vis kartoja, kad nesupranta. Netrukus pajuntate, kad nirštate.

Panašią reakciją sukelia žmonės, kurie viską ir visada pamiršta. Jie atgailaudami atsiprašinėja, nesiginčija ir šypsosi. Bet dėl kažkokių priežasčių (beje, pagrįstų), tai vis tiek kitiems sukelia įniršį.

Pasyviai nirštantys žmonės nepatikimi. Jie nepasitiki savimi. Be abejonės, pasyvūs agresoriai gali būti ir aukos. Tikrosios aukos agresija nukreipta į save, o pasyvios - į kitus, tik užmaskuota forma. Šį į kitus nukreiptą pyktį lemia baimė ir kerštingumas, kurie kyla iš daugelio konfliktinių situacijų, susikaupus negatyvioms emocijoms.

Analizuojant santykį su pasyviuoju agresoriumi tampa neaišku, kas yra agresorius, o kas - auka. Abu jie yra ir tas, ir tas.

Pasyviojo įniršio priežastys slypi šeimoje. Paprastai joje nuolat buvo vengta konfliktų, baimintasi netekti meilės ir dėmesio neįtikus kitiems.

Pasyviesiems agresoriams reikia paramos ir jie ją gauna. V. Kast paramos teikėją vadina pasyviojo agresoriaus kompanionu. Šis dažniausiai ant agresoriaus nepyksta arba supyksta trumpam. Ir kaip pyksi, jeigu pasyvus agresorius moka įsiteikti?

Pasyviojo agresoriaus elgesys turi tam tikrų vertybių. Šiek tiek nerūpestingumo, šiek tiek kvailo laisvumo. Nepaisant to, bendravimas su pasyviuoju agresoriumi sekina. Kompanionas turi nuolat jį kontroliuoti ir jam padėti. O tai labai apriboja asmens laisvę, dėl to kyla pasipiktinimas. Kompanionas kurį laiką kenčia, paskui pats ima "nesuprasti", vėluoti, pamiršti. Taip elgtis nusprendžia nesąmoningai.

Ką daryti?

Jeigu išduodi save, kyla pavojus tapti auka. Tai nutinka, kai nepaisoma savo jausmų ir tapatinamasi su tariamai patraukliomis užpuoliko savybėmis. Kad įtiktum įtakingam žmogui, tenka daryti, kas geriau jam, o ne tau. Taip bendravimas tampa nuspėjamas ir nuobodus.

Agresoriaus ir aukos vaidmenys baigiasi, kai auka ryžtingai atsisako tokio vaidmens. Neverta elgtis nei kaip aukai, nei kaip agresoriui. Nesimėgaukime nei savo bejėgiškumu, nei jėga. Geriau kurti tai, ką galime sukurti.

Parengė Alina GUKAUSKIENĖ