Kaip išmokyti vaiką įveikti sunkumus?

Gyvename epochoje, pilnoje prieštarų: ir tėvai, ir vaikai turi daugiau galimybių maloniai leisti laiką, tačiau ir vieni, ir kiti vis dažniau skundžiasi nuoboduliu. Kultūra vis daugiau dėmesio skiria jausmams - tačiau vis rečiau sutinkame užjaučiantį žmogų. Nors randame vis naujų būdų taupyti laiką - kaip tik jo mums visada trūksta. Daugėja socialinių darbuotojų ir psichoterapeutų - daugėja ir psichologinių problemų. Vis daugiau vaikų kenčia vienatvę ir izoliaciją.

Pasak psichologo Klauso W. Vopelio*, vaikų vienatvė kyla iš to, kad šiandien ir jie, ir jų tėvai gyvena labai intensyvų gyvenimą. Laiko bendrai veiklai, bendriems ritualams lieka mažai, o ir jis dažnai skiriamas ne gyvam bendravimui, o žiūrėjimui į televizorių ar į kompiuterį.

Augantis pinigų poreikis tėvus verčia vis daugiau dirbti, nuovargis šeimos santykius daro įtemptus, šeimos nariai nepakančiai reaguoja į vienas kito klaidas... Tokia vidinė įtampa silpnina šeimą. Ką jau kalbėt apie tai, kad nemažai tėvų turi asmeninių sunkumų (žalingų įpročių ir priklausomybių).

Mokytojams tenka dirbti su vis neramesniais vaikais, ir tai verčia palaikyti klasėje vis griežtesnę tvarką. Vaikai jaučiasi vis labiau suvaržyti, mažiau bendrauja tiek tarpusavyje, tiek su mokytoju. Jų užsisklendimas galiausiai pasireiškia agresija, ir - uždaras ratas: mokytojai darosi dar griežtesni...

Asmeninė istorija

Žinoma, šeima vaikams yra svarbiausia žmonių grupė, tačiau kuo vyresni jie tampa, tuo reikšmingesnis darosi priklausymas ir kitiems dariniams: klasei, sporto komandai etc. Daugeliui vaikų sunku susikoncentruoti į mokslus, jeigu jie nesijaučia mokyklinio gyvenimo dalimi. Dažnai "blogas" elgesys pamokoje kyla dėl to, kad vaikas jaučiasi izoliuotas.

Klausas W. Vopelis atkreipia dėmesį: kad išmoktų jausti savo priklausomumą grupei, vaikams būtinas jų asmeninės istorijos pripažinimas. Jie nori didžiuotis savo šeima, nori, kad visi atkreiptų dėmesį į tai, kokie jie yra, ką moka ir pan.

Yra vaikų, kuriems labai sunku pajusti bendrumą su kitais. Drovūs, nepasitikintys savimi, jie bijo, kad kiti sužinos, kokie jie "silpni", ir stengiasi laikytis atokiai. Ne visi jie yra iš nedarnių šeimų, kaip įprasta manyti. Dažnas tiesiog turi negatyvios patirties, kuri neleidžia pasitikėti mokytojais ir bendraklasiais. Tai emociškai jautrūs vaikai, patyrę netektis, išgyvenę įvykius, kurie juos sukrėtė ir galbūt atėmė pasitikėjimą pasauliu: artimo žmogaus mirtis, tėvų skyrybos arba nedarbas, persikraustymas, draugo praradimas...

Tokiems vaikams reikia padėti suprasti, kad ne tik jie yra "ne tokie kaip visi", bet ir kiekvienas žmogus yra ne tik stiprus, bet ir silpnas.

Dauguma vaikų nei šeimoje, nei mokykloje taip ir neišmoksta spręsti konfliktų, išgirsti ir suprasti kitų, gerbti kitų nuomonę ir laikytis tam tikrų socialinių taisyklių. Tuo tarpu darbo rinka tampa vis įnoringesnė: ji reikalauja ne tik kvalifikacijos, bet socialinių socialinių įgūdžių - gebėjimo bendrauti su skirtingomis žmonių kategorijomis, dirbti komandoje, įkvėpti bei motyvuoti kitus...

Kaip mes galime padėti vaikams puoselėti pasitikėjimo savimi ir bendrumo su kitais jausmą, išmokyti juos partnerystės pagrindų?

K. W. Vopelis knygoje "Kaip išmokyti vaikus bendradarbiauti?" supažindina su interaktyviais žaidimais, kurie nuo mažumės ugdo vaikų emocinį intelektą, moko juos atvirai ir geranoriškai bendrauti tarpusavyje ir su suaugusiaisiais. Nors knyga skirta mokytojams ir psichologams, šiuos žaidimus puikiai namuose gali pritaikyti ir tėvai.

Pyktis ir agresija

Žaidimas "Orų prognozė" (nuo 8 m.)

Būna dienų, kai vaikas (kaip ir tėvai ar mokytojai) yra blogos nuotaikos ir jam norisi, kad visi paliktų jį ramybėje.

Gavęs teisę kurį laiką pabūti vienas, jis lengviau susidoroja su savo jausmais. Pasiūlę vaikui būdą pranešti apie savo blogą nuotaiką, leidžiama jam suprasti, kad jis turi teisę kurį laiką pabūti ir toks.

Paaiškinti vaikui galima taip: "Kartkartėmis kiekvienam žmogui nesinori bendrauti su kitais. Galbūt jis neišsimiegojo, gal jam kas nors sugadino nuotaiką. Normalu, kad kiti paliktų tave kurį laiką ramybėje. Jeigu taip nutinka, leiskime kitiems tai suprasti. O padaryti tai galima taip: paimame lapą popieriaus ir nupiešiame piešinį, atitinkantį mūsų nuotaiką. Arba tiesiog užrašome: "Audros signalas". (Klasėje vaikas gali padėti tokį piešinį ant suolo, namuose - pakabinti ant šaldytuvo.) Kai nuotaika pagerėja, galime nupiešti, kad iš debesies jau lenda saulutė, o kai visai pasitaiso - tegu šviečia visais spinduliais."

Tuo būdu gali naudotis ir tėvai bei mokytojai, tai leistų vaikui suprasti, jog ir kiti kartais būna nekokios nuotaikos.

Žaidimas "Akmenėlis bate" (nuo 6 m.)

Šis žaidimas - tai komandinio darbo taisyklės "Problemas - į pirmą planą" kūrybiškas panaudojimas. Vaikas jam suprantama metafora gali pranešti apie savo problemą, kai tik ji kyla.

Paskatinkite vaikus pasakyti ritualinę frazę "Mano bate - akmenukas!" kas kartą, kai tik jie susiduria su kokiais nors sunkumais, kai jiems kas nors trukdo, kai jie ant ko nors pyksta ir pan.

Paaiškinti vaikams galima taip: "Kas vyksta, kai į batą įkrenta akmenėlis? Gal iš pradžių jis ir nelabai trukdo, todėl mes nieko nedarome. Gal jį net visai pamirštame, o kitą rytą vėl apsiauname batą. Bet po kurio laiko pajaučiame, kad koją ima skaudėti. Tada mes nusiauname batą ir iškratome. Tačiau akmenėlis jau gali būti pritrynęs žaizdelę, ir maža problemytė tampa jau didesne problema.

Kai mes dėl ko nors pykstame, esame dėl kažko susirūpinę, tai iš pradžių visa tai jaučiame kaip mažą akmenuką bate. Jeigu iškart jį iškratysime - koja liks sveika, jei ne - pyktis ir rūpestis gali pridaryti kur kas daugiau bėdos."

Mokykime vaikus pasakyti apie savo problemas iškart, kai tik jos kyla, pavyzdžiui, taip: "Jaučiu bate akmenuką. Maksas juokiasi iš mano akinių."

Žaidimas "Garo išleidimas" (nuo 9 m.)

Šis žaidimas naudingas geram psichologiniam klimatui grupėje palaikyti, kad joje nesusiformuotų priešiški "klanai".

Susėskite į ratą. Vaikams paaiškinkite taip: "Kiekvienas iš jūsų dabar gali pasakyti kitiems, kas jam trukdo ir už ką jis pyksta. Kreipkitės į konkretų žmogų. Pavyzdžiui: "Greta, man nepatinka, kai tu sakai, kad visi berniukai kvaili." Arba: "Nojau, mane labai nervina, kai tu tyčia numeti nuo mano suolo daiktus."

Pasakykite vaikams, kad kai kas nors jais skundžiasi - nereikia pulti teisintis. Tegu tiesiog išklauso. Kiekvienam ateis eilė "nuleisti garą". Kai ratas apeis, vaikai, kuriais kiti skundėsi, galės pasisakyti.

Užbaikite žaidimą tokiais žodžiais: "O dabar pagalvokite, ką jums pasakė. Kartais jūs galite savyje pakeisti tai, kas trukdo kitiems, o kartais negalite ir nenorite nieko keisti. Ar išgirdote ką nors tokio, ką galite ir norite pakeisti savyje? Jeigu taip, tuomet galite pasakyti: "Aš daugiau nenoriu visų berniukų vadinti kvailiais", "Aš daugiau nenoriu mėtyti tavo daiktų nuo suolo."

Gydantis ratas

Daugeliui vaikų klasė yra vienintelė vieta, kurioje jie gali ramiai papasakoti apie savo gyvenimą. Gerai, jeigu mokytojas randa tam laiko (tai nėra lengva turint galvoje sunkią mokymo programą ir 45 minučių pamokų ritmą).

Galimybė išsikalbėti ir išklausyti kitus yra gydanti. Daugelis primityviųjų tautų turi seną paprotį susėsti į pokalbių ratą, kuriame kiekvienas genties narys gali išdėstyti savo požiūrį į bet kurį įvykį arba problemą, o likusieji dėmesingai klausosi ir bando suprasti kalbantįjį. Ši tradicija sena ir išmintinga, todėl pravartu ir mūsų vaikus pakviesti į ratą, kad jie pasikalbėtų, pasidalytų išgyvenimais, pajaustų, jog kiekvienas žmogus - savitas, o daugelis problemų - bendros.

Mes galime padėti vaikams tapti kantresniems, lankstesniems ir dėmesingesniems, jausti mažiau baimių, stresų ir vienatvės, išmokyti juos paprastos gyvenimo išminties:

- neskubėdamas apgalvok situaciją, kurioje atsidūrei, ir ramiai priimk sprendimą;

- nelauk iš kitų, kad jie perskaitytų tavo mintis; pasakyk jiems, ko nori, ką jauti ir ką manai;

- neskriausk kitų žmonių ir nežemink jų;

- nepuldinėk kito tik todėl, kad pats blogai jautiesi.

Padėdami vaikams įveikti sunkumus, kiekvieną kartą padarome mažą stebuklą, atliekame meno kūrinį - tarsi vieno orkestro muzikantai...

Bus daugiau.

*Vokiečių psichologas psichoterapeutas Klausas W. Vopelis pasaulyje žinomas kaip interaktyvių žaidimų, sukurtų iš įvairių psichoterapijos šakų (geštalto, psichodramos, transakcinės analizės ir kt.) elementų, autorius. Šie žaidimai, pagrįsti humanistinės psichologijos principais, padeda vaikams bei suaugusiesiems mokytis bendradarbiauti, yra nukreipti tiek į žmogaus intelektą, tiek į emocijas, kūną ir sielą, sąmonę ir pasąmonę.
Esminė K. Vopelio darbų kryptis - profilaktinė, o ne korekcinė, todėl jo siūlomi metodai tinka visiems vaikams, ne tik vadinamajai "rizikos grupei".
K. Vopelis dirba su įvairiomis psichologinėmis programomis švietimo, verslo įstaigose, psichologų rengimo centruose ir su privačiais klientais, veda seminarus, rašo knygas, kurių dauguma yra praktinė medžiaga psichologams, dirbantiems vaikų darželiuose, mokyklose ar firmose konsultantais bei terapeutais.