Kaip iš tuščios stiklinės padaryti pilną pasaulį

Dėmesys vienuoliui, atsikračiusiam automobilio, gali rodyti išaugusį lietuvių domėjimąsi dvasingumu ir bundantį supratimą apie būtinumą atsikratyti materialių turtų pertekliaus. Galbūt lietuviai jau turi savyje miglotą, veikiau pasąmoningą idėją atsikratyti akivaizdaus automobilių pertekliaus mūsų miestuose. O plačiąja prasme - idėją apie tai, kad mes galime skirti mažiau dėmesio pinigams ir visokiems brangiai kainuojantiems prestižo daiktams.

O štai pirmasis uždavinys - apie tai, kaip įvaldyti pasąmonės galią, - atrodo labiau intriguojantis. Ar tai reiškia, kad lietuviai dabar naudojasi įvairiais darbo su pasąmone būdais? Kinai rytais daro taiči pratimus, o mūsų tautiečiai masiškai užsimerkia ir murma pozityvias savitaigos formules? O gal vakarais visi įsivaizduoja teigiamus rytojaus veiklos rezultatus pagal neurolingvistinį programavimą? Panašu, kad ne, nors šiokia tokia optimistinė tendencija juntama. Todėl patikslinkime, kaip galima dirbti su pasąmone, o kartu ir su sąmone.

Pozityvus sąmonės nuteikimas

Dar graikų filosofai teigė, kad žmones vargina ne patys dalykai, bet galvojimas apie juos. Vokiečių racionalistas Gottfriedas Leibnizas kartojo, kad mes gyvename geriausiame iš geriausių pasaulių, tik nesugebame suprasti jame slypinčio Dieviškojo plano. O į šiuolaikinę mūsų kalbą po truputį įsitvirtino posakis apie tai, kad pusiau tuščia stiklinė - tai pusiau pilna stiklinė.

Pozityvusis mąstymas taip pat žinomas ir psichologams bei psichoterapeutams. Jis siejamas su tokiomis asmenybėmis kaip persas N. Peseškianas, suomiai B. Furmann ir T. Achola, amerikiečiai A. Beck, Albertas Ellisas, S. de Shaser, Richardas Bandleris, Johnas Grinderis, S. Andreas. Ir, žinoma, skaitančiai publikai gerai žinomomis Dale Carnegie, pamokslininko J. Murphy ir kitų pozityviojo mąstymo atstovų knygomis.

Pozityviojo mąstymo idėjos tokios.

Kadangi pasaulis mums prieinamas ne "grynu pavidalu", o tik per mūsų iš žodžių sulipdytą supratimą, mes neišvengiamai atsiduriame kitokiame pasaulyje, jei kitaip jį suprantame ir kitaip pavadiname. "Kai aš ateinu į parduotuvę - tai jau nebe ta parduotuvė" (pacientė N.).

Kadangi pasaulio supratimą lemia tai, kas atkreipia mūsų dėmesį, mes esame laisvi domėtis tai vienais, tai kitais tikrovės aspektais. Tarkime, suaugęs žmogus, atėjęs į tualetą, gali apžiūrėti gražų plytelių raštą, mažas plaunantis rankas vaikas - pasidžiaugti spalvotu muilo burbulu, o tulžingas pensininkas - pastebėti, kad blogai nusileidžia unitazo vanduo.

Taip pat, žvelgdami į save ir į savo šeimos narį, mes galime pastebėti, kuo tai skiriasi nuo mūsų lūkesčių ir nuo mūsų idealo. Tuomet pajuntame nepasitenkinimą savimi ir pyktį savo šeimos nariui. Tačiau mes galime kitaip įvertinti ir save, ir kitą žmogų, jei patikėsime, kad mūsų lūkesčiai - viso labo nerealios mūsų tėvų programos. O mūsų pačių nežinomi gebėjimai ar mūsų artimo žmogaus gabumai gali gerokai pranokti tai, ko tikisi aplinkiniai.

Tarkime, jei jūsų vaikas praleidinėja pamokas ir, užuot lankęs mokyklą, sėdi prie strateginio kompiuterinio žaidimo, tai gali reikšti, kad jis išmintingai apeina jūsų paruoštus spąstus - gerai mokytis, stoti į prestižinį universitetą. Taip jis išvengia dalykų, kurių, jo manymu, jam gyvenime neprireiks. Ir jis ne taps toks, koks esate jūs - dirbantis nemėgstamą vadybininko darbą, o bus savo galimybes atskleidęs verslo strategas.

Žmonės nemėgsta būti kritikuojami, nes kiekvienam patinka ir įkvepia, kai kiti pastebi jų pranašumus. Pragmatiškai teisinga ne analizuoti žmogaus problemas, bet pasakyti, ką jis gali padaryti, kad jas išspręstų. "Vieniems prarajos vaizdas sukelia mintis apie bedugnę, kitiems - apie tiltą."

Norint, kad žmogus darytų ką nors kitaip, išmintingiausia pabrėžti, kokius gabumų jis turi, ką jau dabar daro gerai. Priekabiai žiūrinčius į mus žmones mes dažnai suvokiame kaip nepakankamai mus mylinčius. Ir užuot išklausę jų patarimų, mes imame gintis ir teisintis. "Tu vis dar neparuošei pamokų?" - "Man galvą skauda. Ir išvis - tu juk irgi neparuošei vakarienės."

Norint žmogų pakeisti, naudinga matyti jį geresnį, nei jis yra, - tarsi žiūrėti į priekį. "Nemylėdami žmogaus, mes matome jį tokį, kokio jo nerealizavo tėvai. Mylėdami - tokį, kokį jį sukūrė Dievas ir nerealizavo tėvai" (Marina Cvetajeva).

Jei žmogus labai konkrečiai įsivaizduoja, ko nori ("matau prieš savo akis būtent tą namą, kuriame noriu gyventi"), jo norai turi didesnę tikimybę išsipildyti nei tiesiog migloti žodžiai apie buitinių sąlygų pagerinimą.

Koks turi būti gerai suformuluotas tikslas?

POZITYVUS. Geriau suformuluoti tikslą be priešdėlio "ne": ne "aš noriu nemikčioti", o "kalbėdamas aš noriu jaustis laisvai".

AKTYVUS. Suformuluotas taip, kad tikslas priklausytų nuo jūsų paties aktyvumo, o ne būtų pasyvus, t. y. priklausytų nuo išorinių aplinkybių: ne "aš noriu, kad man pakeltų atlyginimą", o "aš noriu išmokti pareikalauti didesnio atlyginimo".

KONKRETUS. Suformuluotas ne apskritai, o konkrečiai: ne "aš noriu gerai jaustis", o "aš noriu rytoj susirinkimo metu jaustis ramiai".

KONTEKSTINIS. Dauguma tikslų nėra tokie, kurių žmogui reikia visur ir visada. Tarkime, mokėti pasakyti "ne" tinka ne visoms situacijoms. Geriau aiškiai apibrėžti, kokiame kontekste nori sakyti "ne", pavyzdžiui, "kai manęs paprašys dirbti viršvalandžius".

OPTIMALUS. Tikslas turi būti nei per didelis ("visuomet likti šalto veido"), nei per mažas ("susitarti su vaiku dėl namų tvarkymo"). Būtent optimalaus dydžio tikslas labiausiai motyvuoja keistis.

PAMATUOJAMAS. Reikia suformuluoti, kaip būtent sužinosite, kad tikslas pasiektas: ne "ir taip bus aišku", o "aiškiai pajusiu kūno laisvumą, o kalba liesis lygiai".

PASIEKIAMAS. Reikia rasti išteklių šiam pokyčiui: asmeninių savybių, laiko, materialinių išteklių, savo ar kitų žmonių teigiamos gyvenimo patirties.

EKOLOGIŠKAS. Pasikeitimas turi tikti ir jums pačiam, ir jūsų aplinkai: turite atsakingai numatyti, kad susitvarkius su problema naujų problemų dėl to nekils.

Žmonės turi žinoti karčią tiesą apie save ir pasaulį. Tačiau tam, kad jie imtų ką nors daryti, reikia entuziazmo, tikėjimo arba bent vilties. Perdėtai karti tiesa apie mus ir kitus asmenis demoralizuoja ir gali atimti norą keisti. Žinoma, ką nors keičiant tenka atsižvelgti į realybę. Tačiau sąmoningas pozityvus mąstymas veikia kaip geri nuskausminamieji prieš operaciją.

Pozityvus pasąmonės nuteikimas

Su pasąmone mus supažindina dviejų rūšių fenomenai:

aktyvieji - transo, hipnozės, įtaigos reiškiniai;

ir pasyvieji - sapnai, fantazijos, psichoanalizės efektyvumas juos aiškinant bei šalinant nerimą.

Psichoanalizė dažniausiai nėra pozityvi, ji labiau pretenduoja į karčios tiesos atskleidimą su viltimi, kad mes ją sugebėsime priimti: "Gal jūsų pavyduliavimas žmonos susijęs ne su tuo, kad kitas vyriškis jai skiria dėmesio? Galbūt jus patį traukia šis gražus vyrukas, ir žmona atsistoja tarp jo ir jūsų?"

O štai aktyvus darbas su pasąmone nuteikia optimistiškai.

Apie transo būsenas ir įtaigą esame ne kartą rašę. Paprasčiausia savitaiga atsirado dar prieš šimtą metų.

Pavyzdžiui, prancūzų vaistininko E. Kue metodas - vakarais prieš užmiegant daug kartų mintyse kartoti tvirtinančia intonacija norimą pokytį: "rytoj pabusiu šeštą ryto", "kasdien mano akys mato vis geriau", "aš sugebu užsidirbti vis daugiau pinigų".

Vokiečių gydytojo Šulco autogeninės treniruotės metodas susideda iš dviejų pakopų - iš pradžių įsiteigiame ramybę, po to - atskirų galūnių sunkumą, vėliau - šilumą. Tuomet pamažu pereiname prie ramaus širdies plakimo, šilumos pilve ir vėsumos kaktoje.

Formulės labai aiškios ir tvirtinamos: "Mano dešinė ranka sunki... Aš visiškai ramus." Įvaldę šiuos šešis pratimus - įveikę pirmąją pakopą, atliekame antrosios pakopos meditacinius pratimus su spalvomis, formomis ir idėjomis.

Supratimo apie pasąmonę revoliuciją sukėlė amerikiečių hipnologo Miltono Ericksono eksperimentai.

M. Ericksonas naudodavo švelnią, nedirektyvią įtaigą, labiau panašią į pasiūlymą, o ne į komandą. Jis parodė, kad pasąmonė - tai savotiškas vidinis genijus, "kuriantis" simptomus ir būsenas. Tačiau su pasąmone esant transo būsenos galima susitarti, netgi pasiderėti. Ji noriai pildo įteigtas formules, o jei jos įteigtos esant gilaus transo būsenos - hipnotizuotojas gali kurti sudėtingas veiksmų sekas: "Po savaitės jūs galite staiga pajusti norą nueiti į miesto centrą, pastovėti tris minutes aikštėje prie fontano ir grįžti namo, atsisėsti prie lango ir su nuostaba suprasti, kad jūsų galvos skausmas liko gatvėje".

Iš M. Ericksono daug ko išmoko neurolingvistinio programavimo kūrėjai.

Neurolingvistinio programavimo praktikas naudoja ne transą, o siūlo klientui esant sąmoningos būsenos atlikti specialius pratimus, pritaikytus konkrečiam atvejui. Jų pavyzdžiai:

Reframing (išvertus iš anglų kalbos - "įstatymas į naują rėmą") - remiasi prielaida, kad už bet kokios problemos slypi pasąmoningas teigiamas ketinimas; mintyse žodžiais reikia susitarti su problemą keliančia dalimi, paklausti, koks tos dalies pozityvus siekis, ir paprašyti kūrybinės dalies atrasti naujų sprendimų šiam siekiui įgyvendinti.

Mostelėjimas - vaizduotėje problemišką vaizdinį, pavyzdžiui, "aš prieš auditoriją būnu įsitempęs, išbalęs, kalbu užsikirsdamas", staigiai pakeičiame ištekliniu vaizdiniu - "aš atsipalaidavęs ir pasitikintis, kalbu aiškiai, su humoru".

Viską atliekame dviejuose įsivaizduojamuose ekranuose: problemiško vaizdinio fone akimirksniu išsiskleidžia išteklinis vaizdinys. Ištekliai gali būti: ramybė, pasitikėjimas savimi, humoras, lankstumas ir t. t.

Trijų pozicijų aprašymas - pacientas pažvelgia į situaciją savo akimis, į save - savo partnerio akimis ir su partneriu trečiojo stebėtojo akimis.

Inkaro įgijimas - klientas susieja savo ar terapeuto sąlyginį dirgiklį - "inkarą" (tarkime, vieno piršto prisilietimą prie kito piršto) - su ištekline būsena (džiaugsmu) ir su šiuo "inkaru" pasineria į probleminę situaciją. Tai reiškia įsivaizduoti save probleminėje situacijoje ir įsivaizduojant laikyti pirštus suglaudus būtent taip.

Vizualinė kinestetinė disociacija - naudojama sunkioms traumoms sušvelninti. Pacientas sukuria du vaizdinius, iš kurių viename jis patiria stresinę situaciją, kitame mato, kaip ramiai ją stebi; trečioje - yra su mumis, tuomet vaizduotėje jis pereina į stresinę situaciją ir ją pakeičia.

Literatūros šia tema vis daugėja. Tarkime, J. Murphy knygų serijoje galima rasti pozityvaus darbo su pasąmone būdų naudojant maldą, atskleidžiama pozityviojo mąstymo sąsajų su dvasingumu, asmenine sėkme.

Apibendrindami prisiminkime: vokiečių filosofo G. Leibnizo idėjos apie tai, kad mes gyvename geriausiame iš geriausių pasaulių, nėra labai fantastiškos. Nė vienas net pats geriausias teleskopas kol kas neatrado mūsų visatoje nė vienos planetos, kurioje taip giedotų paukščiai ir taip žaliuotų žolė. Galbūt naudotis mūsų pasąmone nėra joks stebuklas? Kartais tik reikia parduoti nereikalingą "Ferrari", pasižiūrėti į žolę, trumpam užsimerkti... ir tuomet paaiškėja, kad galia visuomet su mumis?