Kai vyrui per 40...

Tuomet vyras dažnai nusivilia: jauna moteris jo seksualumo nepakeičia. Tik iš pradžių jis tarsi mobilizuojasi, tačiau neilgam. Vyras tai jaučia ir stengiasi ties viena moterimi nesustoti.

Kita vyrų nevisavertiškumo išraiška - alkoholizmas. Tai noras pabėgti: apsvaigus į pasaulį žiūrima pro rožinius akinius.

Dar kiti, kad užmaskuotų savo silpnybes, be atodairos pasineria į darbą.

Čia susiduriame su dviem reiškiniais: neigimu ir projekcija. Projekcija - kai kaltė dėl savo nepajėgumo suverčiama kam nors kitam, dažniausiai žmonai.

Neigimas - kai kažkas savyje neigiama: man nereikia seksualinio gyvenimo, geriau dirbsiu. Anot psichologų, naujos moters siekimas, peržengus 40-ies metų slenkstį, vis dėlto pirmauja.

Vien žmonos pastangų maža

Dažniausiai dėl tokios vyro psichinės būsenos nukenčia žmona. Vyras gali jai priekaištauti, esą ji kalta dėl jo savijautos, susvyravusio seksualinio pajėgumo.

Moteris turi atremti kaltinimus retkarčiais primindama vyrui, kad tai jo, o ne jos vidinės problemos.

Baksnojimas pirštu - skaudus, bet kartais reikalingas.

Moteris pakliūva į sunkią situaciją. Vyro kančias ji gali palengvinti jį palaikydama ir švelniai priversdama pripažinti problemą. Jei vyras nesugebės suvokti, kad nesutarimų priežastis - jis pats, vargu ar vien moters pastangos padės išsaugoti šeimą.

Gėdijasi trūkumų

Vyro nenoras ir nesugebėjimas pripažinti savo bėdų atsiranda dėl auklėjimo. Jam gėda dėl savo trūkumų, baimių nerimo, liūdesio - mat tėvai, mokykla, visuomenė kalė galvon, esą tai moteriški jausmai.

Vaikystėje tėvai berniuką mokė būti švelnų ir idealų, todėl bet koks tokio idealaus seksualinio ir emocinio pajėgumo susvyravimas vyrui yra gėdingas.

Visuomenėje dar gajus stereotipas, jog vyras turi būti stiprus, šaltas, santūrus.

Todėl dažnai jis lieka vienišas. Moteris turi parodyti, kad jis su visais savo trūkumais jai artimas ir reikšmingas.

Nors 40-mečio krizė būdinga ne visiems vyrams, jos išvengti negalima.

Ją galima tik sušvelninti keičiant vaikų auklėjimo principus, raginant juos pripažinti savo problemas.

Suaugę vyrai privalo suprasti, jog nėra tobuli.

Tai įsisąmoninti reikia ne tuomet, kai prasideda griūtis, o užbėgant jai už akių - kai vyrui yra 30-35-eri metai. Tokia gyvenimo realybė: prarandu jėgą, bet įgaunu patirties, galbūt išminties.

Ruoštis reikia iš anksto.

Kapstosi patys

Į psichoterapeutą vyrai kreipiasi priėję liepto galą: kai išsenka nervų sistema, nualina ilga kova su savimi, įklipstama į alkoholio liūną. Vyrai paprastai skundžiasi darbingumo sutrikimu.

Narpliojant ilgą įvykių siūlą, nedarbingumas atveda iki to paties - žmogus nebesusidoroja su savimi.

Moterys stipresnės: jos linkusios greičiau prisipažinti ir spręsti iškilusius sunkumus. Pripažindamas problemą vyras rizikuoja pasirodyti silpnas, o to jis negali sau leisti.

Savo bėdas vyrai linkę narplioti patys, tačiau norimo rezultato nepasiekia.

Bergždžios jaunystės paieškos

Keturiasdešimt metų - tai toks tarpinis amžius: dar nesi senas, prie jaunuolių būrio nebepritampi. Yra septyniasdešimtmečių, vis dar beieškančių savo jaunystės...

Kadangi vyrai slepia savo bėdas, sunku pasakyti, kiek apskritai jų patiria krizės simptomus arba ima keisti moteris.

Vakarų pasaulio piliečiams paprasčiau: jie žino, kad gali kalbėti apie savo problemas, nori ir moka tai daryti. Jie nesiekia būti tobuli ir nesideda tokie esą.

Matyt, tai susiję su kultūra ir Bažnyčia.

Pastarojoje vyrauja paternalizmas - tai yra santykiai, kurių pagrindą sudaro tėvo vyresnybės principai - apaštalai vyrai, o Marija - tik Kristaus, vyro, augintoja...

Parengė S. T.