Kai vaikas pyksta

Pyktis - vienas iš jausmų

Pirmiausia pokalbyje su tėvais tenka apginti tiesą, kad pyktis taip pat turi teisę egzistuoti ir net turi savo prasmę. Tėvams, kurie pageidauja, kad jų vaikai niekada nepyktų, labai sunku priimti šį faktą. Kai kuriems tik pažvelgus į save tenka pripažinti, kad ir suaugę "kartais" supyksta ir tikrai ne visuomet tinkamai elgiasi apimti neigiamų emocijų.

Išgyventi pyktį nėra blogai, tad tėvams reikėtų išbraukti iš savo repertuaro tokius pasakymus, kaip "geri vaikai niekada nepyksta", "vaikai neturi teisės supykti ant savo tėvų" arba "jei pyksi - nemylėsiu tavęs".

Juk pyktis labiausiai priklauso nuo konkrečios situacijos, o ši gali paprasčiausiai reikšti, kad su vaiku buvo neteisingai pasielgta arba jis susiduria su kokia nors netikėta kliūtimi siekiant jam reikšmingo tikslo.

Kilusi emocinė reakcija yra natūrali, ir bergždžias reikalas būtų su ja kovoti (tik prisiminkime, kai vyresnis vaikas ar suaugęs žmogus pradeda įtikinėti save ir kitus, kad visai nepyksta, nors kūno kalba bei visas elgesys akivaizdžiai liudija ką kita).

Pyktis yra vienas iš tų jausmų, kurių žmonės linkę "atsikratyti", "nepastebėti", jie net pyksta ant savęs už tuos jausmus. Tačiau toks jausmų neigimas gali tapti įvairių psichologinių sunkumų ir net sutrikimų priežastimi.

Tėvai daug daugiau laimėtų, jei pripažintų vaiko teisę pykti, o reaguotų tik tuomet, kai tas pyktis reiškiamas netinkamais būdais.

Pripažinti ir išreikšti

Tad ne pats pyktis sukuria mums įvairiausių problemų, o tai, kaip mes elgiamės apimti pykčio.

Tai ką pagaliau daryti su pykčiu? Yra du labai svarbūs šios problemos aspektai - pykčio pripažinimas ir pykčio išreiškimas.

Jei vaikas kontroliuoja savo pyktį (t. y. jis neprasiveržia agresyviais veiksmais), užtenka supratingai įvardyti jį apėmusią emociją ir šį jausmą sukėlusią situaciją. Pavyzdžiui: "Aš suprantu, kad tu supykai, kad tau nenupirkau ledų, bet tu šiandien jau suvalgei vieną porciją. Ledų nusipirkti galėsime rytoj."

Jei mama ar tėtis ramiai ištars panašius žodžius, vaikas turėtų pasijusti suprastas (juk niekas nepuola jį barti dėl išgyvenamų jausmų), tad labai tikėtina, kad jis greičiau susitvarkys su neigiamais išgyvenimais bei priims neišvengiamus gyvenimo apribojimus.

Jei vaikas praranda savikontrolę ir nevaldo savo pykčio, geriausiai pašalinti jį iš situacijos, kuri sukėlė tokią įsiūčio audrą. Tėvams vėlgi reikėtų reaguoti kuo didesne kantrybe ir supratingumu, priimti vaiko elgesį kaip tam tikrą nebrandumo išraišką.

Tarkime, dvimetis pyplys, nuolat kartojantis ką tik išmoktą žodelį "mano", tikrai dar nepajėgus dalintis žaislais su kitais vaikais. Tad užuot iš tokio amžiaus vaiko tikėjęsi draugiškumo ir gerų manierų, būkime pasiruošę laiku sustabdyti jo agresyvų atsaką į subjektyviai suvokiamą "savininko teisių pažeidimą".

Tėvų nesitaikstymas su vaikų agresyvumu ilgainiui leidžia pastariesiems suprasti, kad supykus visai nebūtina kam nors trenkti arba ką nors sulaužyti.

Pavyzdys šeimoje

Labai svarbus pavyzdys vaikams yra kitų šeimos narių elgesys panašiose situacijose.

Tad prieš apkaltinant vaiką pykčio nevaldymu reikėtų aiškiai įvardyti, kaip su tokiomis pat emocijomis tvarkosi kiti namiškiai.

Kaip elgiasi supykusi mama? Kaip pyksta tėtis? Ką daro supykęs brolis ar sesuo, kiti vaikui svarbūs žmonės?

Sąžiningai atsakius į šiuos klausimus gali paaiškėti, kad vaikas tik perima visai šeimai būdingas pykčio reiškimo formas. Suprantama, tik iš jo reikalaudami visai kitokio elgesio tėvai taiko dvigubus standartus.

Vyresni vaikai, ypač paauglystėje, pradeda geriau suvokti elgesio priežastis ir pasekmes. Jie labiau jaučia savo autonomiškumą, atskirumą nuo kitų šeimos narių. Tad jei paaugliai iš principo pripažįsta turintys "pykčio problemą" (t. y. pernelyg dažnai supykstantys arba jaučiantys, kad išgyvenamas pyktis atneša per daug neigiamų padarinių), su jais prasminga aptarti šias situacijas.

Pradedama nuo pokalbio apie tai, ką vaikas paprastai daro, kai supyksta. Tuomet aptariama, ar tokia reakcija duoda naudos pačiam pykstančiajam (kodėl duoda arba neduoda?). Atkreipiamas dėmesys, kaip pyktis išreiškiamas šeimoje (galbūt galima surasti tiek geresnių, tiek blogesnių pavyzdžių). Ir galų gale kartu ieškoma, kaip vaikas galėtų pagerinti savo tvarkymosi su pykčiu ir jo sukeliamais padariniais būdą.

Supažindinimas per laišką

Psichologė Rasa Zinkevičienė mažesnius vaikus su pykčio jausmu siūlo supažindinti pasitelkiant šį laišką:

"Labas! Aš esu tavo pyktis. Rašau tau, nes žinau, kad dažnai manęs gėdijiesi arba nenori pripažinti. Noriu tau pasakyti, kad esu tau naudingas. Mano užduotis - saugoti tave nuo užpuolikų. Taigi aš panašus į tavo asmens sargybinį. Aš saugau tave. Atsirandu tada, kai tu kartais nė pats nesupranti, jog kažkas vyksta ne taip. Jei pyksti nuolat, tada jau rimta bėda. Juk tai gali reikšti, jog nuolat susiduri su priešais. Ir aš nuolat turiu būti su tavimi, kad ginčiau. Tada tau labai sunku. Kiek tversi, gyvendamas mūšio lauke?"

Kartu perskaitytas toks laiškas gali paskatinti pokalbį apie tai, ką reikėtų daryti, kai vaikas tikrai jaučiasi "kaip mūšio lauke". Žinodami įprastas vaiko pykčio reakcijas, galite jį padrąsinti išmėginti konstruktyvesnius šios emocijos reiškimo būdus.

Kaip išreikšti pyktį

* Supykę suskaičiuokite iki dešimties arba kelis kartus giliai įkvėpkite. Tai padeda sumažinti ūmiai kilusią įtampą, laimėti šiek tiek laiko.

* Turime mokytis nesusierzinti dėl kiekvienos smulkmenos ir nebūti nuolat nepatenkinti, turime ieškoti būdų, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą aiškiai, bet neįžeidžiamai.

* Pasvarstykime, gal galime kam nors papasakoti apie savo išgyvenimus.

* Savo įsiūtį ar pyktį galime nupiešti popieriuje. Piešiame tol, kol pyktis atslūgsta.

* Galime kalbėtis su savimi - išsakyti piktas mintis be liudytojų, šaukti tuščiame kambaryje ar miške, užsirašyti viską, kas guli ant širdies, bet aprašius ir perskaičius lapą reikia suplėšyti. Neverta kaupti "juodojo archyvo".

* Išlieti pyktį galima ir aktyvia fizine veikla: energingai mankštintis, bėgioti, važiuoti dviračiu, boksuoti pagalvę ar čiužinį, plėšyti senus laikraščius, tvarkyti namus ir pan.

Kaip elgiasi supykusi mama? Kaip pyksta tėtis? Ką daro supykęs brolis ar sesuo? Sąžiningai atsakius į šiuos klausimus gali paaiškėti, kad konkretus vaikas tik perima visai šeimai būdingas pykčio reiškimo formas. Išgyventi pyktį nėra blogai, tad tėvams reikėtų išbraukti iš savo repertuaro tokius pasakymus, kaip "geri vaikai niekada nepyksta".

Jei vaikas kontroliuoja savo pyktį, užtenka įvardyti jį apėmusią emociją ir šį jausmą sukėlusią situaciją.