Kai išlipi ne ta koja...

Apkeliaujam visą mikrorajoną, Mažylis saldžiai miega, kompensuodamas bemiegę naktį. Išlenda saulutė, ir pasidaro tikrai smagiau, bet netrukus Vyresnėlis sumano pasislėpti nuo jos ryškios šviesos užlįsdamas man už nugaros. Tuomet susipina kojytės, ir sūnelis jau guli išsitiesęs ant asfalto... Kad mažiau skaudėtų nubrozdinti delniukai, užsukam į parduotuvę šokolado. Tačiau kad ir kur šiandien eitume, kad ir ką darytume, nemalonių nutikimų neišvengsiame...

Nors Vyresnėlis jau eina šalia manęs lyg pririštas, staiga išdygusi moteris kliudo jam pirkinių krepšiu veiduką. Vyresnėliui tikrai skauda, ir aš moteriškei pavymui metu priekaištą: "Bent atsiprašytumėt vaiko!" Ši man atkerta, kad jei labiau jį prižiūrėčiau, niekas nekliudytų.

Dabar jau visiškai susierzinu ir noriu kuo greičiau sprukti iš parduotuvės. Tačiau dar tenka atlaikyti derybas su Vyresnėliu dėl saldumynų ir pasitelkti įžūlumą vadinamojoje "mažylių kasoje", mat viena ponia, net ir kasininkei paprašius praleisti mane, niekaip nenorėjo to padaryti juokaudama, esą jos "vaikas" - vyras nekantriai laukiąs mašinoje...

Pagaliau skubame namų link, tačiau, nuėjusi kelis šimtus metrų, prisimenu saugomų daiktų spintoje palikusi iš vaistinės pirktų sauskelnių pakuotę, taigi sukandusi dantis grįžtu atgal...

O kas rytoj?

Kai grįžtame į namus, Vyresnėliui leidžiu žaisti kompiuterinius žaidimus. Mažyliui prikraunu krūvą žaislų, ir jis, gulėdamas ant pilvuko, smagiai juos čiupinėja.

Gana ramiai sulaukiame vakaro bei tėčio. Gerai, kad bent vienas iš mūsų ketvertuko atsikėlė "ta koja" ir dieną praleido ramiai.

Sumigus vaikams, ilgai į juos žiūriu, kol pačią apima miegas. Keista, kad tos siaubingos dienos - kaip nebūta...

Didžiausias pranašumas auginant vaikus - nuobodulio nebuvimas. Visos dienos tokios skirtingos, tad, rytą keldamas koją iš lovos, niekuomet nežinai, kokia bus ši diena...