Kai išeina vaikystė

Mūsų mažutėje šeimoje Kalėdos - ypatinga šventė. Laukiame jos jau nuo vidurvasario. Daugelį metų gruodžio pirmąją prie sienos priglunda spalvingas išsiuvinėtas advento kalendorius su mažučiukėmis dovanėlėmis kiekvienai dienai - kad laukimas taip neprailgtų. Prieš Kūčias į išpuoštus namus parkeliauja eglutė, o TĄ vakarą prie stalo tyliai kalbama malda, dalijamasi kalėdaičiais. O rytą... Kalėdų rytą, anksti anksti, sūnus džiūgaudamas įgriūva į mano kambarį - žiūrėk, kokių dovanų Kalėdų Senelis paliko kojinėje! Tik tavo, mamyte, kojinė ne tokia pilna. Kažin kodėl?

Metai bėga, sūnus auga. Jam jau prireikia tai vieno, tai kito daikčiuko iš suaugusiųjų pasaulio. Bet Kalėdų Seneliu vis vien tiki, ir prašo jo atnešti tai, ką - žino - mamai nupirkti per brangu...
Kai pradėjo lankyti mokyklą, jo tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo. Bet Kalėdų rytą po egle radęs slapčia trokštamą knygą, nusprendė, kad bendraklasiai meluoja - Kalėdų Senis yra. Kitaip iš kur toks stebuklas?

Kai sūnus baigė 4 klases, mane užgulė abejonės: ar nesityčios, neišjuoks jo bendraklasiai, kai artėjant Kalėdoms jis ims pasakoti, kaip laukia Kalėdų Senelio? Ar ne geriau pačiai atskleisti didžiąją paslaptį - gal ne taip skaudės?
Vieną savaitgalio popietę, kai sūnus pradėjo svajoti, kad Kalėdų Senelis atneštų jam kompiuterį, ryžausi: "Turiu tau liūdnų žinių". Jis ėmė spėlioti, vardijo visas įmanomas ir neįmanomas nelaimes, aš vis purčiau galvą. Kai pašaipiai ištarė: "Tai ką, gal Kalėdų Senelio nėra?" ir aš linktelėjau, stojo mirtina tyla. Sūnaus akys išsiplėtė, jose pradėjo kauptis ašaros. Didvyriškai bandė jas slėpti. Staiga jam kilo kitas klausimas: "Tai ir Velykų Zuikučio nėra?! O iš kur dovanos?.. Tai tu?.." Sulaukęs teigiamo atsakymo nebeišlaikė - pravirko. Puoliau jį guosti, raminti aiškindama, kad niekas niekas nesikeičia, kad bus ir Kalėdos, ir Velykos, ir dovanos bus. Tik dabar, kai užaugo, ir jam atsiveria didelės galimybės. Dabar ir jis gali kurti stebuklą - Kalėdų stebuklą, ir jis gali būti burtininkas...

Kitą rytą ruošiant pusryčius, sūnus tyliai prisėlino, apsikabino ir sušnibždėjo: "Mano Kalėdų Senelis... Ir Velykų Zuikutis... Mano mama", - pridūrė.

Artėjant šioms Kalėdoms sūnus net kibirkščiuoja iš pasitenkinimo ir vis mįslingai šypsosi. Žinau - jis ruošia man stebuklą. Jis - irgi burtininkas.