Ką mes apgaudinėjame (1)

Kiekviena šeima turi savo filosofiją apie lankymąsi žaislų parduotuvėse, tačiau visi tėvai puikiai žino, jog ne šeimos biudžetas čia yra didžiausia problema. Visko nupirkti neįmanoma, o gražiausia lėlė visada lieka vitrinoje - tviskanti ir nepasiekiama.

Dėmesio nukreipimas ar ignoravimas?

Maži vaikai labai atkaklūs, o jų norai - permainingi. Mažylio dėmesį galima nukreipti įvairiomis priemonėmis, tačiau tik iki tam tikro amžiaus. Jeigu jūs bandysite "pakeisti temą" įsisiautėjus 2 - 2,5 metukų vaikui, tai bus tolygu ignoravimui ir nepagarbai jo asmenybei.

Ar jūs sakysite: "Oi žiūrėk, koks juokingas dėdė!", ar "Namuose mes išsikepsime labai skanų pyragą", - jūs padarysite tą patį: parodysite mažyliui, kad jam nepavyko jums perduoti informacijos, kurią jis norėjo perduoti.

Vaikas puikiai jaučia, kai jo kratomasi nelyg įkyrios musės. Klaidinga manyti, jog iš panašių situacijų galima išspausti ir auklėjamąją naudą, pavyzdžiui: "Nori tokios voverytės? Oi, kokia mažytė, panaši į kiškutį, kurį tu numetei po lova ir neištraukei jau pusę metų". Toks būdas (manipuliacija kaltės jausmu) yra nesąžiningas, ir kaip bet kuris kitas nesąžiningas būdas, yra anksčiau ar vėliau baudžiamas. Šiuo atveju jūs mokate vaiko pasitikėjimu jumis.

Gluminantis groteskas

Toks bendravimo su vaikais būdas labiausiai būdingas močiutėms ir seneliams. "Jeigu mes tau nupirksime šį žaislą, tai nebeturėsime pinigų duonai ir mirsime iš bado" arba "Nerėk - dantys išbyrės", arba "Nedaužyk į sieną - užgrius tau ant nosies". O galiausiai - "Jeigu blogai elgsiesi - atiduosim tave čigonams"...

Iki tam tikro amžiaus šie triukai duoda efektą. Jie, nors ir palieka vaikui neapčiuopiamą apgaulės pojūtį, tačiau sutrikdo taip, kad artimiausias 10 minučių siausti jau nesinori.

Didžiausias tokio bendravimo minusas yra tas, kad panašūs pareiškimai neskiepija vaikui jokių adaptacijos jį supančiame pasaulyje pagrindų. Jie nemoko elgtis sąmoningai. Jie viso labo kritišku momentu atlieka verbalinio antveidžio funkciją.

Nuvertinimas

Daugelis tėvų į vaiko "noriu" reaguoja tokiu būdu: "Kam tau ta baidyklė? Namuose turi šimtąkart gražesnių lėlių".

Šis būdas užgniaužti vaiko norą blogas dėl to, kad jūs nuvertinate ne patį žaislą, o vaiko jausmus. Mažyliui atrodo (ir ne be pagrindo), kad ši lėlė - nuostabi, o jūs į tai demonstratyviai numojate ranka ir visiškai supainiojate savo vaiką.

Atviras melas

"Lėlytė gyvena parduotuvėje, jos neštis namo negalima."

Ką čia ir kalbėti apie etinį momentą. Pakalbėkime apie praktinę tokio melo "naudą". Kaip ir bet kuris melas, jis veikia tol, kol jūs turite galimybę patvirtinti kadais sukurtą iliuziją, kad apsaugotumėte vaiką nuo tiesos.

Kai vaikas pamatys lėlę, nupirktą kitam mažyliui, arba kuriuo nors kitu būdu perpras pirkimo - pardavimo esmę, už šį jo atradimą jūs taip pat sumokėsite pasitikėjimo praradimu.

Visas šias situacijas galima pakomentuoti vienodai. Jūsų vaikas turi teisę į pasirinkimą, nors jis ir padiktuotas emocijų, o ne šalto apskaičiavimo. Jeigu jūs negalite mažyliui nupirkti to, ko jis geidžia, paaiškinkite sąžiningai kodėl. Ir labai svarbu, kad tuo metu emociškai priartėtumėte prie vaiko.

Neignoruokite mažylio jausmų, žvelkite į juos su pagarba. Nes tik rimtai vertindami jo jausmus jūs mokote jį rimtai vertinti jūsų sprendimą. Jeigu neignoruosite jo norų, jūsų atsisakymas ir paaiškinimas jam bus taip pat svarbūs.

Na, o jeigu vaikui pavyko jus perginčyti - jums nieko daugiau nelieka, kaip nupirkti jam geidžiamą žaislą.

Pagal užsienio spaudą parengė O. Butkutė