Ką daryti, jei pradinukas pareiškia: "Nenoriu į mokyklą!"

Pasak G. Gutautės-Klimienės, vaiko gyvenime, jam įgyjant naują – mokinio statusą, labai daug kas keičiasi. „Tai yra tikrai labai didelis pokytis, kuris sukelia labai didelį stresą, daug įtampos. Iš kitos pusės, ir kitose klasėse tai yra perėjimas į aukštesnį laiptelį, kitą lygį – virsmo laikas“, – sako psichologė.

Anot jos, likus savaitei iki naujo vaiko gyvenimo tarpsnio, visai šeimai reikėtų susėsti ir aptarti, kas ir kaip keisis kasdienėje vaiko veikloje. Kai ateis pirma rugsėjo savaitė, nebebus staigmenų – viskas vyks taip, kaip aptarta, teigia G. Gutautė-Klimienė.

Psichologė aiškina, kad suaugusiesiems lengviau adaptuotis prie pasikeitusios aplinkos, o štai vaikų su tokia problema nereikėtų palikti vienų. Jiems reikėtų padėti suplanuoti net dienotvarkę. Ši, pasak psichologės, vaikui suteikia aiškumo, saugumo jausmo.

„Kita vertus, būtų gerai, kad šiame procese dalyvautų vaikas, prisiimtų atsakomybę už tai. Svarbu, kad vaikas būtų įtrauktas į dienotvarkės planavimą kaip į kažką, kas yra smagu. Jei tėvai dienotvarkę „nuleis iš viršaus“, nebeliks laisvės, laiko jo pomėgiams, o tai yra labai svarbu“, – pabrėžia G. Gutautė-Klimienė.

Tėveliai turėtų kalbėtis su vaikais apie jų rūpesčius, lūkesčius, bendrauti su mokytojais. Ypač tai svarbu, jei vaikas pasikeitė: tapo neklusnus, tarsi tingi. Po tokiu elgesiu gali slėptis įvairiausi su mokymosi veikla ir adaptacija kolektyve susiję sunkumai. Dažniausiai tai vaikas apibendrina labai paprastai: „Į mokyklą daugiau nenoriu eiti.“

„Jei vaikas nenori eiti į mokyklą, visais atvejais svarbu išsiaiškinti, kas yra negerai: ar santykiai su mokytojais, ar su draugais, bendraklasiais, ar tai – jausmas, kad jis kažko nesugeba, gal nusivylimai. Visada yra priežasčių, kurias labai svarbu išsiaiškinti, o problemas – bandyti spręsti. Jei paliksite vaiką su tuo nenoru ir toliau jį tempsite už ausų – vis tiek privalai eiti, situacija nesikeis, vaikas su savo problemomis jausis nesuprastas“, – sako psichologė.

Tokiu atveju jis gali pradėti prasčiau miegoti, sapnuoti košmarus, šlapintis. Pirmokui gali tapti sunku susikaupti ir atlikti dalykus, kuriuos anksčiau atlikti pavykdavo. Gali pašlyti vaiko santykiai su kitais, kilti pykčiai. „Gali būti pilvo skausmai, dusuliai. Tai – stipraus nerimo išraiška“, – tęsia specialistė.

G. Gutautės-Klimienės teigimu, dažnas vaikas nė nesugeba įvardinti, kas jam yra. Tokiu atveju tėvai vaikui turėtų padėti: visų pirma, prisimindami, kaip patys jautėsi tokio amžiaus, kas jiems buvo svarbu, visų antra – to pasiteiraudami vaiko.

„Galima pabandyti paklausti, kaip jis sutaria su kitais, kokių draugų turi, kaip bendrauja mokytojai, kas jam patinka, kas nepatinka. Tokiais mažais klausimėliais apie kiekvieną niuansą mokykloje galima pajausti, kam vaikas labiausiai priešinasi, sako „ne“ arba atsisako kalbėti, kažkaip akivaizdžiai pyksta. Tai dažniausiai ir būna bent jau dalis tos problemos, dėl kurios vaikas atstumia mokyklą“, – kalba psichologė. Tokioje situacijoje ji taip pat pataria pasikalbėti su mokytoja ar kitais tėvais.

Pamokos mokykloje – tai tik dalis dienos. Kitą laiką, popamokinę veiklą patariama planuoti taip pat kartu su vaiku. G. Gutautės-Klimienės manymu, įvairūs būreliai turėtų būti pasirenkami vaiko iniciatyva. „Kartais vaikai nenori tų būrelių, tam būna priežasčių, jas irgi reikia aiškintis, suprasti, kodėl taip yra. Svarbu, kad tie būreliai būtų jo pasirinkimas“, – akcentuoja psichologė. Ji priduria, kad vis dėlto reikėtų formuoti požiūrį, jog pasirinkto būrelio nereikėtų mesti bent kurį laiką.

„Reikėtų susitarti, kad jis tą būrelį lankys, pavyzdžiui, pusę metų ar tris mėnesius, kad pajaustų, ar tikrai to nori, ar ne. Jei vaikas iniciavo, norėjo rinktis ir vieną, ir kitą būrelį, o po to tėvai mato, kad jis darosi irzlus, jam tai nebepatinka, jis pyksta, [...] tikriausiai jis pervargsta“, – teigia G. Gutautė-Klimienė. Pasak jos, jei vaikas tampa dirglus, tai – ženklas, kad kažkas yra ne taip.