Jis rašo, kad pirmaisiais metais du žmonės apimti aistros, antraisiais - švelnumo, kai supranta vienas kitą iš pusės žodžio, pasijunta vienu kūnu kaip biblijoje pasakyta, o trečiaisiais - ištinka nuobodulys.
Mudu su Klemensu neištraukėme net iki tų pasibodėjimo vienas kitu, trečiųjų metų...
Rusvajį periodą keičia pilki aistros pelenai
"Keista ir galbūt gražu, bet savo kūdikį Faustą pradėjome pasteliniame peizaže, tarp rusvų kopų ir smilgų.
Šalimais ošė jūra it visatos lopšys... Buvau pašėlusiai laiminga. Vyras besilaukiančią labai saugojo, lyg būčiau iš porceliano, buvo kantrus, dalyvavo gimdyme ir verkė drauge su manim.
O vėliau maudydavo putlų ir vaiskų it obuolys vaikelio kūnelį švelniai, pagarbiai it kokį Jėzusėlį.
Bet netrukus, kai vaikas mokėsi žengti pirmuosius žingsnius pastebėjau, kad Klemensas darosi išsiblaškęs, yra namie, bet jo lyg ir nėra su manim.
Pasipylė priekaištai, kad esu švaistūnė, nuolat suirzusi, neprisižiūriu savęs, lyg mane kas būtų pamainęs, bet tapusi motina, negalėjau iškart vėl pasidaryti geisminga hetera.
Prigeso mano temperamentas, vienas kitam tapome mažiau dėmesingi.
Gal abiems tereikėjo išlaukti, kol visa grįš į savo vėžes, kur nors išvažiuoti.
Banalu, bet kalnų griūtis prasidėjo nuo akmenuko: dingo dar neišpakuotas mano kvepalų buteliukas, ir kai prispaudžiau Klemensą, jis subambėjo: "Na, maniau, kad tau nepatiko tie kvepalai"... - "Ir ką, padovanojai juos savo motinai?"
Pasiteisino, kad netikėtai reikėjo sveikinti bendradarbę".
"O paskui tai vienas, tai kitas pažįstamas "geradaris" prasitardavo matę mano vyrą operoje, jis dovanojęs gėlių vienai primadonai.
Žinojau, kad jie buvo daugelį metų pažįstami, bet juk ta moteris vyresnė, ir pagaliau, kas slypi po grimu?
Nuo netikrų grimasų susidėvėjęs veidas, masyvūs pečiai, plokščia krūtinė, na, tiek jau to, pasakysiu, jog subtilesnes jos anatomijos detales aptarinėjo visas balaganas.
Esu išgyvenusi kažką panašaus, kai mane paliko vaikinas; bent skausmas buvo grynas, nes iškeitė mane į stulbinančio grožio, žavingų manierų intelektualę iš geros šeimos su vešinčiu geneologiniu medžiu.
O kafešentano dainininkė, Piaf (taip ją vadinu), išties nėra kvapą gniaužianti moteris.
Fatališka, demoniška - galbūt, nors sakoma, jog demonas yra ne kas kita, kaip vidinis gyvulys.
Manau, kad ne jis dainininkę, o jinai "paėmė" mano vyrą. Nevaržoma begėdystė, darkymasis, ir Klemensas taip sunyko, jog įtariau ją siurbiant jo gyvybinius syvus. Atrodė nervingas, lyg rūdžių graužiamas iš vidaus. Na, gal dar kaltės jausmas... Kartais vyrų fantazmai išties keisti: juos traukia tai, ką atstumtų pati gamta: apsimetimas, ryškus makiažas, ekshibicionizmas. Netroškau varžovės mirties, tik kad Klemensas ją demaskuotų, netikėtai užkluptų kur užkulisiuose klūpančią priešais eilinį Priapą.
Ir kad nukristų saviapgaulės šydas jai nuo akių, ir pamatytų atrodanti kaip Kaščėjus Nemirtingasis, o ne kaip Alisa Stebuklų šalyje.
"Svarbu ne tai, kas ji yra, o ką aš joje matau", - pasakė Klemensas. Kai klausiau, kuo ji traukia, atsakė: "Visuma.
Žinau, kad aš - niekšas, kaip visi vyrai. Aš tavęs nevertas, mieloji". Keista, bet kaip tik tada, kai jis sugrįžta namo, kad perimtų darbų ir pareigų naštą, susizgrimbu, jog iki jo atėjimo dažniausiai tyliu kaip Sfinksas, nugrimzdusi į depresiją ir svarstymus, ką padariau ne taip, kuo jį nuvyliau, ką pražiūrėjau.
Būgštauju, kad sūnus su tokia nebyle vėlai išmoks kalbėti. Pradedu migdydama dainuot jam lopšinę, ir staiga nuščiūvu: gal mano neišlavintas balsas vyrui, jei lygina su anos, atrodo kaip strazdo čirškimas?
Dar nesame oficialiai išsiskyrę, bet nei siela, nei kūnu nebesam kartu. Papilžiau vienišų motinų armiją.
Laukčiau jo kaip Penelopė dvidešimt metų, bet mus skiria kažkas didesnio daugiau nei jūra. Ir vaikas jam atrodo lyg svetimas, ima jį kaip nesavomis rankomis". - atsidūsta Uršulė. "- Pasakyk, ar dažnai žmonai pavyksta suvilioti ir apžavėti savo tikrą vyrą?
Tik dabar įsisąmoninau: pasaulis didesnis už kūną, tačiau kūnas gali būti pasaulis. Jis kaip mūsų psichinė oda: jis yra riba, membrana, kuri išorinį potyrį paverčia vidiniu
. Mane pradėjo kamuoti pilvo skausmai: gal ten krebžda vėžys? Arba tiesiog tuštuma".
Tėvystės spindesys ir skurdas
Profesorius ir rašytojas Dietrichas Shwanitzas savo knygoje apie vyrus samprotauja, kodėl vyras taip kratosi pareigos.
Kodėl išsisukinėja, neskuba prie pravirkusio kūdikio, apsimeta nevėkšla ir viską daro be entuziazmo, lyg jam būtų atgrąsu, o kartais ir apskritai neša kudašių.
Moteris negali šito suprasti, jai atrodo, kad jam trūksta natūraliausių jausmų. "Tik pažvelk, kaip meiliai šypsosi pupuliukas!" Vaikelio akys visai kaip tėvo, kaip jis gali tuo nesidžiaugti?
Jis - pabaisa, beširdis ir begalinis nusivylimas.
Manome, kad tėvo jausmus maitina tas pats šaltinis, kaip ir motinos: natūrali, spontaniška, instiktyvi meilė naujagimiui. Tėvą laikome lyg ir vyriškos lyties mama.
O kadangi motina meilę savajam kūdikiui suvokiai kaip visai natūralią ir nekeliančią abejonių, tai ji mano, jog tą patį jaučia tėvas.
Užtat šis, žinodamas, ko iš jo laukiama, simuliuoja tėvišką meilę taip pat, kaip jo žmona simuliuoja orgazmą.
Vaikas - ne tik finansinė našta, kuri keliasdešimt metų melš jo piniginę, dabar vyras praras, ką turėjo, kai žmona labiausiai mylėjo jį ir daugiausia dėmesio skyrė jam. Ūmai jis pajunta atstatydintas.
Su kūdikiu nepakonkuruosi. Dalykas aiškus: motinai vaikas svarbiau.
Be to, jis pranašesnis už tėvą kaip tik tuo, kuo iki šiol reiškėsi tėvo vyriškumas: kūdikis šaukia garsiau ir atkakliau, dažniau geria ir niekam neužleidžia motinos krūties.
Jis pasiglemžė visą moters kūną, ir šis vyrui tampa nebeprieinamas.
Kūdikis - dar didesnis egoistas ir išpuikėlis negu tėvas.
O blogiausia tai, kad tuo vaiko įžūlumu tolydžio žavisi jo motina. Vienu žodžiu, jo nurungti nėra jokios vilties.
Maža to! Vyras net neturi teisės parodyti savo antipatijos! Jis tik turi džiaugtis tapęs to mažojo rėksnio tarnu.
Jis privalo virti košelę ir grūsti vaikui į murziną burną, o vietoj arbatpinigių gauna spjūvį į nosį.
Jis turi keisti vystyklus ir šluostyti užpakalį, per dienas klausytis pragariško klyksmo, o naktimis jį žadina tas pats rėkimas.
Ką bendro jis turi su tuo pabaisa, kuris jį, besiartinantį pirštų galais, apšaukia? Vienintelis jo ryšys su rėksniu - anas aktas prieš devynis mėnesius.
Prisiminkim, ką sako lordas Česterfildas apie tai: "Malonumas trumpas, padėtis juokinga, o užmokestis kelia siaubą". Dėl viso to vyras pamažu ima kitaip žiūrėt į savo santuoką.
Jis pradeda įtarti, kad tas kūdikis ir buvo tikrasis jo žmonos tikslas. Iki tol js dar niekada nebuvo matęs jos tokios pasišventusios, taip trykštančios laime ir negalvojančios apie save.
Ji tarsi būtų radusi savo pašaukimą. Ir tada jis atsimena, jog kadaise yra iš jos girdėjęs: "Žinoma, norėčiau kada nors turėti vaikelį!"
Tą pačią mintį tuo pačiu tonu kartoja daug moterų: karjerisčių ir namisėdų, studenčių ir kirpėjų. Koks instinktas jas verčia? Juk kaip paaiškinsi į ketvirtą dešimtį įžengusios moters patiriamą stiprėjantį nenusakomą nerimą?
Jos ima kalbėti apie nenumaldomai tiksintį biologinį laikrodį. Kai joms tenka rinktis, ar užsikrauti didelę naštą, jos renkasi naštą.
Ir jos laukia pagalbos iš vyro. Ir pamažu jam stiprėja įtarimas, kad žmona juo pasinaudojo.
Privertė tarnauti jos motiniškam instinktui. Jis buvo paaukotas lyg patrankų mėsa, reikalinga mažajam besočiui papenėti.
Konkurenciją dar labiau kursto absurdiškas žavėjimasis kūdikiu, nors vyro AŠ visada trokšta, kad būtų žavimasi būtent juo.
Būti liaupsinamam be jokios priežasties, pelnyti meilę be jokių pastangų, patirti karališką aptarnavimą ir neatsisakyti savo įnorių.
Tai juolab svarbu, kai prarado vertę didžiausias atlygis, dėl kurio seniau vyrui apsimokėjo laikytis šeimos: moters pasirengimas bet kada lytiškai santykiauti.
Seksas dabar lengvai prieinamas: kitados meilės istorija baigdavosi atsidavimu, dabar ji juo prasideda.
Juk tai istorijai svarbu, kad pora išgyventų kažką panašaus į plaukimą kalnų upe, kad tas išgyvenimas liktų tik tarp judviejų ir nebūtų skirtas niekam kitam.
Tačiau ta istorija bus dramatiška tik tada, kai kelionėje teks įveikti daugybę kliūčių, užtat keliautojus masins patrauklus tikslas jos pabaigoje.
Anksčiau taip ir buvo, Meilės istorija tapdavo bendru iniciacijos ritualu, sujungiančiu vyrą ir moterį.
Seksualumas buvo įpinamas į poros artimumą ir suasmeninamas. Dėl meilės seksas pasidarydavo asmeniškas.
Jis tapdavo nauja bendravimo forma, o iš meilės istorijos paaiškėdavo, ar partneriai bendravimo stiliumi dera vienas prie kito.
Dabar nuo sekso pradedama. Juo išbandoma, ar apskritai verta toliau palaikyti santykius. O kadangi pradėti taip lengva, tai ir užbaigti nesunku.
Seksas nustoja būti atlygiu už tėvo prisirišimą.
Šioje situacijoje moterys pasielgė, kaip visada elgiamasi, norint išsaugoti nerealią iliuziją: jausmais pagrįstą tėvišką meilę jos pavertė norma.
Moterys įsivaizduoja, kad tėvas savo vaikams jaučia tą patį, tik reikia išlaisvinti akivaizdžiai sukaustytus jo jausmus, kad jis jų nebeslėptų, o atkakliai jį treniruojant prižiūrėti kūdikį galiausiai pabusianti ir jo tėviška meilė.
Žinia, apie tėvystę čia viskas sušaržuota ir kiek ciniška, tačiau tiesos yra. Ir ačiūdie, yra daugybė moterų, galinčių pasidalinti visai kitokia patirtimi, negu Uršulė.
Vis gi tvirtinama, jog tik žuvys nepažįsta savo vaikų. Žinau ne vieną šeimą, kurią sutvirtino būtent dar vienas kūdikis, ir tų šeimų galvos tiesiog eina iš proto dėl savo mažylių.
Bet gal jų žmonos savo laiku nepamiršo, kad "vyras - tai kaip vaikas" arba - "juk jis - tik vyras"... Uršulė mėgina suklijuoti savo šeimą; vėlgi žinovai tvirtina, jog suklijuota antikinė vaza - tik dar vertingesnė.
O baigiant to paties Scwanitzo žodžiais, meilė tokia neįtikėtina. Pasaulis pilnas svetimų kūnų.
Daugelis jų yra patrauklūs. Galgi bent vienas kūnas iš tos minios žengs į mus ir taps mums artimas, kadangi asmuo, esantis jame, mus myli?
Simona
Rašyti komentarą