Jei nebūtų streso, gyventume monotonišką ir be emocijų gyvenimą

– Pone Perminai, ar mes iš tikrųjų patiriame daugiau streso, ar tiesiog daugiau apie jį viešai kalbame?

– Galima manyti, kad abu tie pasakymai teisingi. Mes gyvename tokį gyvenimą, kuris yra daug greitesnis, daug neaiškesnis, nežinome, kaip elgtis tam tikrose keistose situacijose. Kita vertus, žiniasklaidoje gausu informacijos apie tai, kad streso yra daug, todėl žmonės pradeda jo ieškoti savo gyvenime, norėdami pateisinti kažkokias savo nesėkmes, problemas. Pasakymas, kad anksčiau streso buvo mažiau, būtų truputėlį nekorektiškas, nes jo buvo daug. Galbūt dabar mes mažiau jį toleruojame, daugiau dėl jo verkšlename.

– Kas iš tikrųjų yra stresas?

– Paprastai žmonės šiuo žodžiu vadina viską, kas kelia įvairiausias įtampas. Tai apima ir nerimą, ir pyktį, ir liūdesį, ir daug ką kita. Iš tikrųjų stresas yra nespecifinė fiziologinė prisitaikymo reakcija pokyčių metu. T. y. į bet kokį pokytį žmogus reaguoja fiziologiškai – jo organizmo veikla suintensyvėja, kad būtų galima tą pokytį įveikti. Kitaip sakant, pokyčių metu padidėja organizmo pajėgumai, darbingumas, pagerėja savijauta. Tai reiškia, kad žmogus streso metu gerai jaučiasi, nes yra mobilizuojamas tą pokytį įveikti, yra stipresnis ir netgi sveikata tuo metu yra geresnė. Taip stresas mums padeda įveikti pokyčius.

– Skamba netikėtai, nes paprastai manoma, kad stresas mums tik kenkia.

– Jei nebūtų streso, pasaulis ir gyvenimas būtų lygus, vienodas, monotoniškas, ko gero, be emocijų. Motyvacijos kažko siekti, kažką daryti būtų mažokai.

– Kodėl tuomet labiausiai stresą siejame su neigiamomis jo pasekmėmis?

– Yra eustresas ir distresas. Tai, apie ką kalbėjau, yra eustresas – gerasis stresas, kuris mums padeda. O kai streso per daug, jis pradeda kenkti sveikatai, nes bet kokiu atveju stresas yra organizmo mobilizacija: jei organizmas nuolatos mobilizuotas, sutrinka neurohormoninė reguliacija ir vystosi ligos, blogėja savijauta, krinta imunitetas ir t. t.

– Pakalbėkime apie neigiamas streso puses ir pasekmes. Ar galima įvardyti stipriausius stresorius?

– Būtų sunku išskirti pačius stipriausius stresorius. Galbūt galima kalbėti, kas yra tie stresoriai. Pirmiausia tai – fiziologiniai stresoriai, pavyzdžiui, ekstremalus karštis ar šaltis, triukšmas. Taip pat yra psichofiziologiniai stresoriai, kurie priklauso nuo kognityvinio vertinimo, kitaip sakant, ką aš manau apie tai, kas vyksta. Stresoriai gali būti ir didieji gyvenimo įvykiai, aprašyti klasikinėje Th. Holmeso ir R. Rahe skalėje. Pavyzdžiui, tai sutuoktinio mirtis, skyrybos, vedybos, gimtadienis. Beje, stresą sukelia ir Kalėdos. Visi pokyčiai turėtų būti lokalizuoti laike – jie turi turėti pradžią ir pabaigą ir prie jų reikia prisitaikyti. Minėtų autorių teigimu, norint prisitaikyti prie skirtingų įvykių, reikia daugiau ar mažiau energijos.

Tačiau dabar manoma, kad svarbūs ne tiek šie įvykiai, kiek mūsų kasdienis stresas – tai, ką mes patiriame kiekvieną dieną. Kartais netgi nežinome, kad tai gali sukelti stresą. Pavyzdžiui, 10 metų slaugyti artimą žmogų, kuris guli lovoje ir kuriam kiekvieną dieną reikia priežiūros, irgi yra stresas. Atrodo, lyg ir pripratai, bet iš tikrųjų tai veikia, nes kiekvieną dieną reikia kažkaip prisitaikyti. Žinoma, yra ir didieji stresai, pavyzdžiui, karo, gamtinių nelaimių, teroro aktų metu. Tokie įvykiai gali sukelti netgi trauminį stresą, kuris jau yra sutrikimo priežastis.

– Skaičiau, kad buvo atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, pagal kurią devyni iš dešimties respondentų teigė patyrę neigiamų streso simptomų. Ar apskritai realu gyventi streso nepatiriant?

– Gyventi be streso neįmanoma, nes jis – prisitaikomoji reakcija prie įvairių pokyčių. Tačiau galima kontroliuoti savo reakciją – reaguoti ar nereaguoti. Tai priklauso ir nuo žmogaus. Ko gero, pirmas patarimas – pagalvoti, ar reikia dalyvauti ten, kur juntamas stresas. Galbūt galima iš ten pasitraukti ir nebūti. Be to, dar stresas priklauso ir nuo įvertinimo – įprasminimo. Stresas kyla tada, kai žmogus kažkokį įvykį įvertina kaip keliantį stresą. Pavyzdžiui, jei laukia egzaminas, jis gali atrodyti labai lengvas arba labai sunkus. Tokiu atveju galima keisti savo požiūrį netgi į tai, ko negalima pakeisti, nes kai kurių stresorių mes tikrai negalime pakeisti.

Visą pokalbio įrašą su psichologu doc. dr. Aidu Perminu, Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininku Vidu Kerševičiumi ir Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovu, prof. Andriumi Macu rasite LRT.lt mediatekoje.