Jei ne dabar, galbūt niekada

Atidaręs savo žmonos komodos stalčių, jis ištraukė paketą, suvyniotą į šilkinį popierių. Tai buvo naujas apatinių drabužių komplektas. Vyriškis jį išpakavo. "Aš nupirkau jai tuos drabužėlius, kai mudu buvome Paryžiuje. Maždaug prieš aštuonerius metus. Ji taip niekada jų ir neapsivilko. Vis laikė ypatingam atvejui. Dabar tikriausiai jis ir atėjo."

Vyras padėjo šilkinius apatinius prie kitų žmonos daiktų, kurių jau niekada jai nebeprireiks.

Tada jis man pasakė: "Niekada nieko netaupyk ypatingam atvejui. Kiekviena diena ir yra tas atvejis."

Jo žodžiai mane sukrėtė.

Aš gerai nežinau, ką šiandien veiktų mano draugo žmona, jeigu žinotų, kad rytoj jos nebus. Galbūt nueitų į japonų restoraną, kurį labai mėgo, gal parašytų laiškus, kuriuos seniai ketino parašyti, gal pasakytų artimiesiems tai, ką seniai ketino pasakyti. Man atrodo, kad ji neatsisakytų nieko, kas jos širdžiai suteiktų bent truputį džiaugsmo.

Po draugo žmonos mirties aš ėmiau rečiau valyti dulkes ir dažniau skaityti knygas. Atsisėdusi prie lango grožiuosi vaizdu tolumoje nepastebėdama čia pat augančių piktžolių.

Aš daugiau laiko leidžiu su šeima ir mažiau darbe. Kiekvieną dieną naudoju krištolo taures. Velkuosi gražiausius drabužius, kai einu viso labo į parduotuvę. Kvepinuosi savo mėgstamiausiais kvepalais, kuriuos anksčiau taupydavau šventėms.

Nuo to laiko, kai draugas rado neišpakuotą žmonos dovaną, kurią ji taupė ypatingam atvejui, stengiuosi netarti žodžių "kitą kartą" ir "kada nors". Jeigu verta, darau tai dabar. Nes jei ne šiandien, tai galbūt niekada.

Arina