Janušas Korčakas. Kaip mylėti vaiką (2)

O matai tą kitą, kuris tingiai, apatiškai stebi bendraamžių žaidimą? Štai jis nusižiovavo, atsistojo - galbūt prisidės prie žaidžiančios kompanijos? Ne, vėl atsisėdo. Tačiau jis taps chemiku, padarys atradimų, kurie atneš jam šlovę.

Ir kas galėjo pagalvoti?..

Ne, nei mažasis neklaužada, nei apsnūdęs tinginiukas netaps mokslininku. Pirmasis bus gimnastikos mokytojas, antrasis - pašto tarnautojas.

Praeinančios mados, klaidos, nesusipratimai - viskas, kas vidutiniška, mums atrodo niekai. Mes sergame nemirtingumu. Kas neužaugo iki paminklo aikštėje, svajoja bent jau apie gatvę, pavadintą jo vardu, bent jau apie memorialinę lentą.

Gatvės, ligoninės, prieglaudos anksčiau turėjo šventųjų vardus, ir tai turėjo prasmę, paskui - šeimininkų vardus, ir tai buvo laikmečio vėliava. Šiandien - mokslininkų ir dailininkų, ir čia prasmės nėra. Jau kyla paminklai idėjoms, bevardžiams herojams, tiems, kurie neturi net kapo.

Vaikas - ne loterijos bilietas, kuris nulems portretą magistrato posėdžių salėje arba biustą teatro fojė.

Kiekviename yra unikali kibirkštis, kurią gali įskelti laimės ir tiesos titnagas, ir gal dešimtoje kartoje ji įsižiebs genialumo gaisru ir, pašlovinusi giminę, nušvies naujos saulės šviesa visą žmoniją.

Vaikas - ne dirva, kultivuojama paveldimumo, mes tik galime padėti augti tam, kas atkakliai veržiasi gyventi dar iki savo pirmojo oro gurkšnio.

Pripažinimo reikia naujoms tabako, vyno rūšims, bet ne žmonėms.

Pasakyk man, kas tavo tėvai...

Štai vaikas, kuriam patys geriausi ketinimai duoda mažai. Štai kitas, kuriam jie duotų daug, bet trukdo sąlygos. Vienam kaimas, kalnai, jūra reikš nedaug; kitam gal reikštų, bet mes negalime to jam suteikti.

Daugybė literatūros siekia atsakyti į vienintelį klausimą: ar džiovininkų vaikas gimsta ligotas, turįs polinkį į ligą, ar būna apkrečiamas po gimimo?

Kodėl vaikas nervingas: todėl, kad jį pagimdė nervingi tėvai, ar todėl, kad jie jį auklėjo? Kur riba tarp nervingumo ir nervų sistemos trapumo, kur dvasinio paveldimumo ribos?

Vėjavaikis tėvas susilaukia sūnaus švaistūno ar užkrečia jį savo pavyzdžiu?

Pasakyk man, kas tavo tėvai, ir aš pasakysiu, kas tu, - tai teisinga ne visada.

Pasakyk, kas tave auklėjo, ir aš pasakysiu, kas tu - ir tai ne visada teisinga.

Kodėl sveiki tėvai susilaukia silpnų palikuonių? Kodėl padorioje šeimoje kartais užauga sūnus niekšas? Kodėl paprasta šeima užaugina talentingą vaiką?

Be paveldimumo faktoriaus, būtina tyrinėti ir vaiko ugdymo aplinką. Ugdymo aplinka aš vadinu šeimos dvasią, kuri joje viešpatauja, taigi atskiri jos nariai negali turėti autonomiškos pozicijos. Ši dvasia nepakenčia pasipriešinimo, ji diktuoja, ji verčia.

Dogmatizmas

Tradicijos, autoritetai, ritualai, griežtas požiūris į pareigų atlikimą. Disciplina, tvarka, sąžiningumas. Rimtumas, dvasinė pusiausvyra, nešališkumas kaip aukščiausioji savireguliacijos forma - tvirtumo, pasitikėjimo savimi ir savo poelgių teisingumu požymis. Asketizmas, savidrausmė, kasdienis triūsas, griežta moralinė higiena... Atsargumas iki visiško pasyvumo. Visų teisių ir tiesų, kurios netapo tradicinės, kurių nenušvietė autoritetai, ignoravimas.

Jeigu šioje terpėje pasitikėjimas savimi neperaugs į tironiją, paprastumas - į primityvumą, ji gali būti vaisinga auklėjimo atžvilgiu.

Ji laužo vaiką, kuris yra svetimas šiai dvasiai, bet išaugina puikų žmogų, kuris atsakys pagarba savo auklėtojams už tai, kad šie nežiūrėjo į jį kaip į pramogą, o atkakliai vedė iškelto tikslo link.

Nelengvos gyvenimo aplinkybės, sunkus fizinis darbas nepakeis tokios aplinkos dvasinio turinio.

Stropumas peraugs į atkaklų darbą, ramybė virs susitaikymu, pasiaukojimas - išlikimu bet kuria kaina, o bailumą ir paklusnumą atpirks tikėjimas savo tiesa ir savimi.

Šiuo atveju pasyvumas ir konservatyvizmas - ne silpnybė, o jėga, kuri pasipriešins svetimai įtakai ir piktai valiai.

Dogma gali tapti bet kas: žemė, šventovė, tėvynė, dorybė, nuodėmė; dogma gali tapti mokslas, visuomeninė ir politinė veikla, turtas, bet koks pasipriešinimas, taip pat ir dievas kaip herojus, kaip stabas, kaip lėlė. Koks skirtumas! Juk ne taip svarbu, ką, svarbu - kaip stipriai tiki.

Kuo gali tapti?

Idėjinės aplinkos efektas - ne dvasios tvirtybė, o veržlumas, aktyvumas. Čia ne dirbama, o kuriama, veikiama,o ne lūkuriuojama. Čia nėra pareigos - yra gera valia. Čia nėra darbų - yra užduotys. Nėra abejingumo - tik įkvėpimas, entuziazmas.

Žmogaus, išauklėto šioje aplinkoje, vidinis reguliatorius - jo pasišlykštėjimas purvu ir moralinis estetizmas. Būna, kad akimirką jis gali nekęsti, bet niekada neniekina.

Turėdamas drąsos veikti, jis jautriai pagauna svetimų plaktukų garsus, susidomėjęs laukia rytojaus, jo netikėtumų ir stebuklų, atradimų ir klystkelių, kovos ir abejonių, naujų sprendimų ir vertybių perkainojimo.

Dogmatinė aplinka skatina vaiko pasyvumą, idėjinė - iniciatyvą. Dogmatinė tvirtina: "Aš padarysiu iš tavęs žmogų", idėjinė - klausia: "Kuo tu gali tapti, žmogau?"

Turiu, kiek reikia

Aš turiu tiek, kiek man reikia: tai yra mažai (jeigu aš amatininkas), tai yra daug (jeigu aš žemvaldys). Noriu būti, kas esu: meistras, stoties viršininkas, advokatas, rašytojas. Darbas - ne tarnyba, ne postas, ne gyvenimo tikslas, o priemonė gauti naudos ir pasiekti norimam tikslui.

Kilniadvasiškumas, nerūpestingumas, geranoriškumas, gyvenimo džiaugsmas, gerumas - tiek, kiek reikia; savižina - tiek, kiek šito galima pasiekti be prievartos.

Šioje vaiko auklėjimo aplinkoje nėra elgesio nuoseklumo, nėra siekių ir norų nuoseklumo. Jis kvėpuoja vidine gerove, tingiais prisiminimais apie buvusias dienas, neskubriais šios dienos darbais, aplinkos paprastumu. Jis pats gali tapti bet kuo: iš knygų, pokalbių, susitikimų, gyvenimiškų įspūdžių savarankiškai audžia savo vizijų audinį ir renkasi savo kelią.

Pridedu prie to ir abipusę tėvų meilę. Vaikas retai jaučia jos stoką, kai jos nėra, bet sugeria ją, kai ji yra.

"Tėtis pyksta ant mamos, mama nesikalba su tėčiu, mama verkė, o jis trenkė durimis", - štai debesis, užtemdantis dangaus mėlynę ir įšaldantis linksmą vaikų kambario netvarką.

Karjerizmas

Čia karaliauja tikslas, tačiau veda prie jo ne vidinis poreikis, o šaltas apskaičiavimas. Lozungai, iš kurių galima uždirbti, išlygos, su kurioms naudingiau sutikti. Vietoje tikrųjų vertybių - dirbtinė reklama. Gyvenimas - ne darbas ir poilsis pakaitomis, o medžioklė ir amžinas bėgimas. Tuštuma, plėšrumas, išpuikimas, lydimi pataikavimo, pavydo, piktdžiugos.

Tačiau pasitaiko, jog ir tokioje išskaičiavimo ir spaudimo aplinkoje iš dvasinių abejonių ir kančios išauga perlas.

Tai liudija, kad šalia bendrų aplinkos poveikio dėsnių auklėjimą veikia dar ir kitas - antitezės dėsnis. Mes matome tai tuomet, kai šykštuolis užaugina dosnų, bedievis - tikintį, bailys - didvyrį. Šito nepaaiškinsi nei paveldėjimu, nei aplinka.

Suaugusiųjų aplinka

Suaugusieji neprotingi, jie nemoka naudotis laisve, kurią turi. Jie laimingi, nes visko gali nusipirkti, ko tik nori, jiems viskas galima, bet jie vis tiek pyksta, rėkia dėl smulkmenų.

Suaugusieji ne viską žino, dažnai atsako, kad tik atsikabintum, arba šaiposi, arba atsako taip, kad suprasti neįmanoma, vienas sako viena, kitas - kita, ir neaišku, kuris - tiesą.

Kur sveikata - pilve ar galvoje? Sveikata - tai siela? Ar gydytojas irgi gali susirgti ir numirti? Ar Dievas meldžiasi? Ką veikia angelai - miega, valgo, žaidžia futbolą? O kas jiems siuva drabužius? Oras - irgi dievas?

Kokia naivi viltis tėvų (tik nevadinkite jų pažangiais), kurie mano, kad, pasakę vaikams, jog Dievo nėra, jie palengvins jų supratimą apie pasaulį.

Nėra dievo - o kas gi yra? Kas bus, kai aš numirsiu? Tėtis sakė, kad angelų nebūna, bet aš pati mačiau angelą...

Tos pačios abejonės ir nerimastingi klausimai.

Suaugusieji nėra geri. Tėvai duoda vaikams valgyti, bet nieko jiems neleidžia, juokiasi, kai ką nors pasakai, nepaaiškina, tyčia erzina. Kai geros nuotaikos, tai viskas galima, o kai pikti - tai viskas jiems trukdo.

Suaugusieji meluoja. Jie nesilaiko žodžio: pažada, o paskui pamiršta arba išsisukinėja, nubaudžia ką nors uždrausdami, nors ir taip gi neleistų. Jie liepia pasakyti tiesą, o kai pasakai - įsižeidžia.

Atkreipkite dėmesį į vaiko veido išraišką, kai jis, linksmai pribėgęs prie jūsų, ką nors pasako ne laiku ir ne vietoje, ir staiga jūs griežtai atstumiate jį.

Tėvas rašo, vaikas pribėga su skubia naujiena ir tempia jį už rankovės. Jis nesupranta, kad dėl to ant svarbaus dokumento atsirado dėmė. Išbartas, vaikas žiūri pilnomis nuostabos akimis: kas atsitiko?

Keleto nemokšiškų klausimų, nepavykusių pokštų, išduotų paslapčių, neatsargių prisipažinimų patirtis moko vaiką žiūrėti į suaugusius kaip į prijaukintus, tačiau vis tiek laukinius žvėris, kuriais niekada negalima pasikliauti visiškai.

Dauguma vaikų negali pakęsti, kai juos sodinasi ant kelių. Jeigu paimsi jį už rankos - jis atsargiai išsilaisvins. Tolstojus pastebėjo šį bruožą turint kaimo vaikus, jis būdingas visiems neprigąsdintiems ir nenuslopintiems.

Tie jų bučiniai, apkabinimai, patapšnojimai per petį, familiarumas, beprasmiški klausimai, juokas nežinia iš ko...

- Į ką tu panašus? Oi, koks didelis užaugai! Tik pažiūrėkite! - sutrikęs vaikas tik ir laukia, kada visa tai baigsis.

Pasaka apie autoritetus

Vaikai turi daugybę dievų, dievukų ir herojų. Matomų ir nematomų, gyvų ir mirusių autoritetų. Jų hierarchija labai sudėtinga. Motina, tėvas, senelė, senelis, tetos, dėdės, namų tarnaitė, policininkas, kareivis, karalius, daktaras, tiesiog suaugęs žmogus, mokytojas, pažangūs bendramoksliai. Nematomi autoritetai: Dievas, gera sveikata, sąžinė, mirusieji, burtininkai, velniai, angelai, vilkai, giminaičiai, gyvenantys toli, apie kuriuos namuose dažnai kalbama...

Autoritetai reikalauja paklusti, vaikas tai supranta, skausmingai supranta. Jie reikalauja meilės - su tuo susitaikyti kur kas sunkiau. "Aš labiau myliu mamą ir tėtį."

Mažyliai į keblius klausimus atsako miglotai koketuodami. Vyresni jų negali pakęsti: tai juos trikdo ir žemina.

Pagarba - labai sudėtingas jausmas. Vaikas bijo savarankiškai priimti sprendimą, pasiduoda vyresniųjų malonei.

Ant tėvo supyko viršininkas, ir tėčio bloga nuotaika. Kareivis bijo karininko, šis generolo, šis - karaliaus. Čia viskas aišku. Galbūt todėl berniukus taip domina kareiviai, gal todėl vaikai taip tiksliai dozuoja pagarbą draugams pagal tai, kurioje klasėje jie mokosi, - čia irgi viską nesunku suprasti.

Bet būna, kad labiausiai vertas pagarbos vaikui tampa piemuo, peiliuku išpjaustęs figūrėlę: šito nemoka nei mama, nei generolas, nei daktaras.

Tu sakai: "Mano vaikas..."

Tavo drugelis virš kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Kaip jam pridėti tvirtybės, o ne sumažinti skrydžius, kaip sutvirtinti jo sparnus, o ne juos pakirpti?

Savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu, žodžiu?

O jeigu viską paneigs?

Po 15 metų jis žvelgs į ateitį, tu - gręžiosies atgal.

Tavyje - prisiminimai ir patirtis, jame - nepastovumas ir įžūli viltis. Tu svyruoji - jis laukia ir tiki, tu būgštauji - jam viskas paprasta.

Jaunystė, jeigu ji nesišaipo, neatsiriboja, nesmerkia, visada siekia ištaisyti praeities klaidas.

Taip turi būti.

Pabaiga. Pradžia - balandžio 10 d. Šaltinis: How to Love a Child. Janusz Korczak. (Parengta sutrumpintai)

Parengė Vilma Skiotienė