Iš psichologijos istorijos: žiauriausi eksperimentai

Džonas Votsonas (John Watson), bihevioristinės psichologijos pradininkas, tyrinėjo baimes ir fobijas. Stebėdamas kūdikių emocijas, Votsonas, be kita ko, susidomėjo galimybe formuoti baimės reakcijas objektams, kurie anksčiau baimės nekėlė.

Mokslininkas pabandė sukelti emocinę baimės reakciją 9 mėnesių berniukui pasitelkdamas baltą žiurkėną. Iš pradžių mažylis žiurkės visai nebijojo ir netgi mėgo su ja žaisti.

Eksperimento metu, du mėnesius, našlaičiui iš prieglaudos Albertui rodė baltą žiurkę, baltą triušį, vatą, Kalėdų Senelio su barzda kaukę ir t. t.

Po dviejų mėnesių vaiką pasodino ant kilimo vidury kambario ir leido pažaisti su žiurke. Iš pradžių mažylis visai nebijojo gyvūnėlio ir ramiai sau žaidė. Po kurio laiko Votsonas ėmė daužyti geležiniu plaktuku per metalo plokštę vaikui už nugaros kiekvieną kartą, kai jis prisiliesdavo prie žiurkėno. Dūžiams pasikartojus Albertas vengė kontakto su gyvūnu.

Po savaitės bandymas buvo pakartotas - šįkart per plokštę buvo suduota penkis kartus žiurkėną tiesiog įdėjus į lopšį.

Šįkart mažasis Albertas verkė jau vien pamatęs žiurkėną.

Dar po penkių dienų Votsonas nusprendė patikrinti, kaip vaikas reaguos į panašius objektus. Mažylis jau bijojo balto triušio, vatos ir Kalėdų Senio barzdos, nors jokių triukšmingų garsų mokslininkas nekėlė.

Votsonas padarė išvadą apie baimės reakcijų perkėlimą. Kitaip tariant, labai daug suaugusių žmonių baimių, antipatijų ir nerimastingų būsenų yra suformuojamos ankstyvoje vaikystėje.

Deja, Votsonui nepavyko padėti mažyliui Albertui atsikratyti nepagrįstų baimių. Jos įsitvirtino visam likusiam gyvenimui.

Milgremo eksperimentas (1974 metai)

Jeilio universiteto mokslininkas Stenlis Milgremas (Stanley Milgram) savo eksperimentą aprašė knygoje "Paklusimas autoritetui: eksperimentinis tyrimas". Tyrime dalyvavo eksperimentatorius, bandomasis ir aktorius, vaidinęs kito bandomojo vaidmenį.

Eksperimento pradžioje tarp bandomojo ir aktoriaus burtų būdu buvo paskirti "mokytojo" ir "mokinio" vaidmenys. Iš tikro bandomajam visada tekdavo "mokytojo" vaidmuo, o pasamdytas aktorius visada būdavo "mokiniu".

"Mokytojui" prieš eksperimentą buvo paaiškinta, kad bandymo tikslas - neva atrasti naujus informacijos įsiminimo metodus. Iš tikrųjų eksperimentatorius tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis nuostatomis.

"Mokytoją" pririšo prie krėslo, prie kurio buvo pritvirtintas elektros šoko įtaisas. Ir "mokinys", ir "mokytojas" gaudavo "demonstracinį" 45 voltų stiprumo smūgį elektra. "Mokytojas" išeidavo į kitą kambarį ir turėjo garsiakalbiu duoti "mokiniui" paprastas užduotis įsiminti. "Mokiniui" suklydus, bandomasis turėjo paspausti mygtuką, ir "mokinys" gaudavo 45 voltų elektros smūgį. (Iš tikro aktorius, vaidinęs mokinį, tik apsimetė, kad gauna smūgį elektra.) Paskui po kiekvienos klaidos "mokytojas" turėjo padidinti įtampą 15 voltų.

Tam tikrą momentą aktorius pradėdavo reikalauti liautis eksperimentuoti. "Mokytojas" imdavo abejoti, o eksperimentatorius į tai atsakydavo: "Eksperimentas reikalauja, kad jūs tęstumėte. Prašome tęsti." Keliant įtampą, aktorius vaidindavo vis stipresnį diskomfortą, paskui stiprų skausmą ir galiausiai imdavo rėkti.

Eksperimentas tęsėsi iki 450 voltų įtampos. Jeigu "mokytojas" abejodavo, eksperimentatorius jį patikindavo, kad imasi atsakomybės už eksperimentą ir už "mokinio" saugumą bei reikalaudavo eksperimentą tęsti.

Rezultatai šokiravo: 65 proc. "mokytojų" leido 450 voltų elektros iškrovą žinodami, kad "mokinys" jaučia baisų skausmą. Priešingai nei visos išankstinės eksperimentatorių prognozės, dauguma bandomųjų pakluso vadovavusio eksperimentui mokslininko nurodymams ir baudė "mokinį" elektros šoku. Beje, iš 40 bandomųjų nė vienas nesustojo prie 300 voltų ribos, penki atsisakė paklusti tik po šio lygio, o 26 "mokytojai" iš 40 priėjo iki skalės pabaigos.

Milgremo kritikai pareiškė, kad bandomuosius hipnotizavo Jeilio universiteto autoritetas. Atsakydamas į šią kritiką, Milgremas pakartojo eksperimentą išsinuomojęs apleistą patalpą Bridžporto miestelyje (Konektikuto valstija) su iškaba "Bridžporto tyrimų asociacija".

Rezultatai nepasikeitė: 48 proc. bandomųjų nuėjo iki skalės galo. 2002 metais panašūs eksperimentai parodė, kad iki skalės galo prieina nuo 61 proc. iki 66 proc. "mokytojų" nepriklausomai nuo eksperimento laiko ir vietos.

Išvados pačios baisiausios: nežinoma žmogaus prigimties pusė linkusi ne tik nesusimąstydama paklusti ir vykdyti bet kokius nurodymus, bet ir pateisinti savo elgesį gautu įsakymu.

Dauguma eksperimento dalyvių netgi jautė pranašumą "mokinio" atžvilgiu ir, spausdami mygtuką, buvo tikri, kad "mokinys", neteisingai atsakęs į klausimą, gauna ko nusipelnęs.

Galiausiai eksperimento rezultatai parodė, kad paklusimo autoritetams būtinybė įsišaknijusi mūsų sąmonėje taip giliai, jog bandomieji vykdė nurodymus nepaisydami moralinių kančių ir stipraus vidinio konflikto.

Stenfordo eksperimentas (1971 metai)

Eksperimentas su "dirbtiniu kalėjimu" jų autorių nebuvo sumanytas kaip neetiškas arba žalojantis jo dalyvių psichiką, tačiau šio tyrimo rezultatai visuomenei sukėlė šoką.

Psichologijos profesorius Filipas Zimbardo (Philip Zimbardo) nusprendė ištirti individų, gyvenančių netipiškomis sąlygomis bei priverstų atlikti belaisvių ir prižiūrėtojų vaidmenis, elgesį ir socialines normas. Tam psichologijos fakulteto rūsyje jis įrengė kalėjimo imitaciją, o 24 studentus savanorius suskirstė į kalinčiuosius ir prižiūrėtojus.

"Prižiūrėtojams" nebuvo pateikta jokių specialių instrukcijų. Iš pradžių studentai nelabai suvokė, kaip jiems vaidinti savo vaidmenis, tačiau jau antrą eksperimento dieną viskas atsistojo į savo vietas: "kalinių" maištas buvo žiauriai numalšintas "prižiūrėtojų". Nuo to momento abiejų pusių elgesys iš esmės pasikeitė.

"Prižiūrėtojai" sukūrė specialią privilegijų sistemą, skirtą suskaldyti "kalinius" ir pasėti abipusio nepasitikėjimo sėklą. Maža to, "prižiūrėtojams" ėmė rodytis, kad "kaliniai" bet kurią akimirką pasirengę sukelti naują "maištą", ir kontrolės sistema buvo sugriežtinta iki kraštutinumo: "kalinių" nepalikdavo vienų netgi tualete. Galiausiai "prižiūrėtojai" ėmė kankinti "kalinius": versdavo juos išsirengti nuogai ir imituoti sekso aktą.

"Kaliniai" ėmė jausti emocinius sutrikimus, depresiją, bejėgiškumą. Po kurio laiko aplankyti "kalinių" atvyko "kalėjimo kunigas". Į klausimą, kuo jie vardu, "belaisviai" dažniausiai įvardydavo savo numerius, o ne vardus, o klausimas, kaip jie ketina išeiti iš kalėjimo, įstumdavo juos į aklavietę.

Eksperimentatorių siaubui, "kaliniai" visiškai įsigyveno į savo vaidmenis ir jautėsi kaip tikrame kalėjime, o "prižiūrėtojai" jautė sadistinius jausmus "kaliniams", kurie dar prieš keletą dienų buvo jų draugai.

Atrodytų, abi pusės visiškai pamiršo, kad visa tai - tik žaidimas.

Nors eksperimentas buvo suplanuotas dviem savaitėms, jis buvo nutrauktas anksčiau, šeštąją dieną, dėl etinių priežasčių.

Stenfordo ir Abu Graibo paralelės

Kai 2004 balandį pasaulis išvydo, ką amerikiečių kariai išdarinėjo su irakiečių belaisviais Abu Graibo kalėjime, psichologijos profesorius F. Zimbardas įvairiuose interviu, televizijos laidose, konferencijose kalbėjo apie reiškinį, kurį pavadino "Liuciferio sindromu".

"1971 metais aš tapau Stenfordo kalėjimo vadovu - netikro kalėjimo, vadovaujamo psichologų, - kalbėjo jis interviu BBC televizijai. - Tuomet buvau jaunas psichologijos profesorius Stenfordo universitete ir norėjau suprasti, kas atsitinka, kai geri žmonės patenka į blogą aplinką.

E

O šios nuotraukos jau ne iš mokslinio eksperimento. Tai 2006 m. vaizdai iš Abu Ghraibo kalėjimo Irake.

ksperimentą ketinome vykdyti dvi savaites, tačiau jį teko nutraukti jau po šešių dienų. Beveik pusė kalinių buvo emociškai išsekę dėl nepaprasto streso ir psichologinių kankinimų, kuriuos sugalvojo jų sargybiniai - geri, jauni vyrai, užvaldyti situacijos galių, kurias jiems suteikė atliekami vaidmenys.

Vaizdai iš Abu Graibo kalėjimo mane šokiravo, tačiau nebuvo nepažįstami. Jie buvo stulbinamai panašūs į tuos, kuriuos mačiau Stenforde: kaliniai nuogi, maišai ant galvų, seksualiai žeminančios pozos.

Ar galėjo šių blogybių kaltininkai būti tokie, kaip jaunuoliai mano kalėjime - geri, bet patekę į blogą vietą?

Ar jų elgesys buvo suformuotas tų pačių socialinių psichologinių jėgų, kurios veikė Stenfordo kalėjimo eksperimente? Mano išvada, peržiūrėjus šių nusikaltimų tyrimus: paralelės akivaizdžios.

Istoriniai tyrinėjimai ir mokslas apie elgseną rodo "blogio banalumą" - faktą, kad tam tikromis sąlygomis paprasti žmonės gali pasiduoti socialiniam spaudimui ir padaryti tokių veiksmų, kurie šiaip būtų neįsivaizduojami.

Profesorius P. Zimbardo: "Tam tikromis sąlygomis paprasti žmonės gali pasiduoti socialiniam spaudimui ir padaryti tokių veiksmų, kurie šiaip būtų neįsivaizduojami."

Mes gyvename vienokiose ar kitokiose institucijose - pradedant šeimomis, mokyklomis, darbais ir baigiant senelių namais. Ir daugybę kartų nusileidžiame grupės valiai, net kai tai prieštarauja mūsų vertybėms.

Stenfordo ir Abu Graibo kalėjimuose vyrai ir moterys darė baisius dalykus kitiems žmonėms iš dalies dėl to, kad jų atsakomybė už veiksmus buvo išskaidyta, o ne sutelkta į kiekvieną iš jų kaip į individą. Mes būname panašioje situacijoje, kai matome kieno nors bėdą, bet nepadedame, nes manome, kad padės kiti.

Situacijos mums turi galios, kai veikiame pagal prisiimto vaidmens kompetenciją; kai taisyklės valdo mūsų elgesį; kai esame uniformuoti arba apsirengę taip, jog paslepiame savo identitetą; ir, žinoma, kai esame grupėje, kurios pripažinimas mums atrodo gyvybiškai svarbus.

Tai ne bandymas pateisinti amoralų elgesį. Visada geriau suprasti, kodėl žmogus galėjo nusikalsti, nei manyti, jog tai blogas poelgis, padarytas blogo žmogaus. Suprasti - tai atpažinti naikinančias socialines galias - tas galias, kurias turime neutralizuoti, jeigu norime išvengti klaidingo kelio."

P. Zimbardas yra parašęs knygą "Liuciferio efektas: supratimas, kaip geri žmonės virsta blogais".

"Siaubingas tyrimas" (1939 metai)

1939 m. psichologas Vendelas Džonsonas (Wendel Johnson), Ajovos universiteto profesorius, ir jo aspirantė Merė Tiudor (Mary Tudor) atliko šokiruojantį kalbos patologijos tyrimą su 22 našlaičiais vaikais iš Devenporto.

Vaikus padalijo į kontrolinę ir eksperimentinę grupes. Pusei vaikų eksperimentatoriai papasakojo, kaip švariai ir taisyklingai jie kalba. Antrosios vaikų pusės laukė nemalonios minutės: Merė Tiudor, negailėdama epitetų, sarkastiškai išjuokė jų kalbos trūkumus ir galiausiai visus išvadino niekingais mikčiais.

Eksperimento rezultatas: daugeliui vaikų, kurie neturėjo jokių kalbos defektų ir likimo valia atsidūrė "blogojoje" grupėje, atsirado visi mikčiojimo simptomai. Jie išliko visą likusį gyvenimą.

Eksperimentas, vėliau pavadintas "Monster study", buvo ilgai slepiamas nuo visuomenės bijant pakenkti Džonsono reputacijai: panašūs bandymai vėliau buvo atliekami su koncentracijos stovyklų belaisviais nacistinėje Vokietijoje.

2001 m. Ajovos valstijos universitetas oficialiai atsiprašė visų nukentėjusių per tyrimą.

Projektas "Aversija" (1970 metai)

Pietų Afrikos Respublikos kariuomenėje nuo 1970 iki 1989 m. buvo įgyvendinama slapta valymo programa - atsikratoma netradicinės orietacijos karių. Jiems buvo taikomas elektros šokas, cheminė kastracija. Kariuomenės gydytojų tvirtinimu, per "valymą" perėjo apie 1000 karo tarnybą ėjusių vaikinų. Kariuomenės psichiatrai vadovybės įsakymu visais būdais "gydė" homoseksualistus, o "nepagydomus" siuntė į elektros šoko terapiją, vertė gerti hormonus ir netgi atliko lyties keitimo operacijas. Daugeliu atvejų "pacientai" buvo baltos rasės vyrai nuo 16 iki 24 metų.

Eksperimento vadovas daktaras Obris Levinas (Aubrey Levine) dabar yra Kalgario (Kanada) universiteto psichiatrijos profesorius. Jis užsiima privačia veikla.

Narkotikų poveikio tyrimas (1969 m.)

Eksperimentas, kurio tikslas buvo sužinoti, kaip greitai įninkama į narkotikus, buvo atliekamas su žiurkėmis ir beždžionėmis, kurių fiziologija artima žmogui.

Gyvūnai buvo išmokyti savarankiškai įsišvirkšti dozę narkotikų: morfino, kokaino, kodeino, amfetaminų ir t. t.Kai tik gyvūnai išmoko patys "badytis", mokslininkai jiems paliko daugybę preparatų ir ėmė stebėti. Gyvūnai taip sutriko, jog kai kurie netgi bandė bėgti. Veikiami narkotikų, jie žalojosi ir nejautė skausmo.

Beždžionės, kurios leidosi kokainą, kentė konvulsijas, haliucinacijas ir laužėsi pirštakaulius. Beždžionės, įnikusios į amfetaminus, išsirovė visus gaurus. Gyvūnai narkomanai, pasirinkę kokteilį iš morfino ir kokaino, mirdavo po 2 savaičių nuo preparatų vartojimo pradžios.

Nepaisant to, kad eksperimento tikslas buvo suprasti ir įvertinti narkotikų poveikio laipsnį žmogaus organizmui, kad būtų galima efektyviai gydyti narkotinę priklausomybę, rezultatų gavimo būdą sunku pavadinti humanišku.

Lendiso eksperimentai: spontaniška veido išraiška ir paklusnumas (1924 m.)

1924 m. Karnis Lendisas (Carney Landis) iš Minesotos universiteto pradėjo tirti žmogaus mimiką.

Eksperimentas, sumanytas mokslininkų, turėjo išryškinti, kaip kai kurios emocinės būsenos diktuoja veido raumenų darbą, nustatyti dėsningumus: kokia mimika būdinga baimei, sutrikimui arba kitoms emocijoms. Bandomaisiais tapo jo studentai.

Kad mimika būtų aiškesnė, jis nupiešė ant studentų veidų linijas. Bandomieji turėjo daryti veiksmus, kurie galėjo sukelti stiprias emocijas: uostyti amoniaką, klausytis džiazo, žiūrėti pornografinius paveiksliukus ir kišti rankas į kibirus su gyvatėmis. Studentų emocijos buvo fotografuojamos.

Paskutinis Lendiso bandymas sukėlė jo kolegų pasipiktinimą.

Lendis paprašė kiekvieno studento nupjauti galvą baltajai žiurkei. Visi dalyviai atsisakė tai daryti, daugelis verkė ir rėkė, tačiau galiausiai tai padarė.

Blogiausia, kad daugelis eksperimento dalyvių nė nenutuokė, kaip atlikti nurodymą. Dėl to gyvūnams sukėlė daug kančių.

Bandymo padariniai pasirodė esantys kur kas reikšmingesni už patį bandymą. Jokių veido išraiškos dėsningumų mokslininkams aptikti nepavyko, tačiau psichologai dar kartą gavo įrodymą, kad žmonės paklūsta autoritetams ir padaro tai, ko įprastomis gyvenimo aplinkybėmis nedarytų.

Įgytas bejėgiškumas (1966 m.)

1966 m. psichologai Martinas Seligmanas (Martin Seligman) ir Stivas Majeris (Steve Maier) atliko seriją bandymų su šunimis.

Gyvūnus uždarė į narvus, prieš tai suskirstę į tris grupes. Kontrolinę grupę po kurio laiko paleido, nepadarę jokios žalos, antrąją gyvūnų grupę pasmerkė pasikartojantiems elektros srovės smūgiams, kuriuos buvo galima nutraukti nuspaudus rankeną iš vidaus, o trečiosios grupės gyvūnams teko netikėti elektros srovės smūgiai, kurių nebuvo galima kaip nors nutraukti.

Galiausiai šunims atsirado vadinamasis "įgytas bejėgiškumas" - reakcija į nemalonius dirgiklius, pagrįsta įsitikinumu, jog esi bejėgis prieš tave supantį pasaulį. Veikiai gyvūnams išryškėjo klinikinės depresijos požymiai.

Po kurio laiko šunis iš trečiosios grupės paleido iš narvų ir įleido į atvirus voljerus. Šunis vėl ėmė kankinti elektros srove, tačiau nė vienas iš jų nepabėgo. Jie pasyviai reagavo į skausmą, priimdami jį kaip neišvengiamą.

Mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus reakcija į stresą dažniausiai primena šunišką: žmonės įtiki savo bejėgiškumą po keleto juos ištikusių nesėkmių ir atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą situaciją.

Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją ir yra glaudžiai susijęs su nevisavertiškumo kompleksu.

"Nusivylimo šaltinis" (1960 m.)

Savo žiaurius eksperimentus Haris Harlou (Harry Harlow) atliko su beždžionėmis, tirdamas socialinės individo izoliacijos ir gynimosi nuo jos būdus.

Harlou atimdavo iš beždžionės jos atžalą ir uždarydavo į narvą visiškai vieną. Beje, jis pasirinkdavo tuos beždžioniukus, kurių ryšys su mama buvo stipriausias. Beždžioniukai buvo laikomi narvuose metus, paskui paleidžiami.

Daugumai izoliuotų nuo mamos beždžioniukų sutriko psichika. Jie vėliau jau nepasveiko.

Sąjūdis dėl gyvūnų teisių gynymo prasidėjo būtent po šio eksperimento rezultatų paviešinimo.

Berniukas, užaugintas kaip mergaitė (1965 metai)

1965 m. rugpjūčio 22 d. Kanadoje, Vinipege, gimė dvynykai berniukai. Juos pavadino Briusu ir Brajanu.

Kai Briusui buvo aštuoni mėnesiai, gydytojų patarimu jis buvo apipjaustytas. Tačiau dėl chirurgo klaidos berniukui buvo pažeistas penis. Medikai tėvus informavo, kad Briusas nebegalės tapti visaverčiu vyru.

Tėvai nuvyko į Džono Hopkinso universitetą Baltimorėje (JAV) ir kreipėsi į seksologą bei psichologą Džoną Manį (John Money). Šis patarė berniuką auklėti kaip mergaitę.

D. Manis buvo šalininkas teorijos, kad žmogus savo lytį "išmoksta" iš tėvų ir visuomenės, o ne paveldi iš gamtos.

Taip Briusas tapo Brenda. Nelaimingi tėvai net neįtarė, kad jų vaikas Džonui Maniui tapo galimybe įrodyti, kad lytinę priklausomybę lemia auklėjimas. Briusas tapo mokslinio eksperimento objektu.

Berniukui pašalino kiaušinėlius, ir keletą metų Mani moksliniuose žurnaluose spausdino ataskaitas apie sėkmingą Brendos, kaip mergaitės, raidą.

"Visiškai aišku, kad vaikas elgiasi kaip aktyvi maža mergaitė ir jos elgsena stulbinamai skiriasi nuo berniukiško jos broliuko dvynio elgsenos", - tikino seksologas.

Tačiau ir namiškiai, ir mokytojai matė, kad vaikas turi tipiškų berniuko elgesio bruožų ir sumišusią savivoką.

Briuso tėvai, slėpę nuo sūnaus tiesą, patys kentė emocines kančias. Tėvas paniro į alkoholizmą, motinai pasireiškė suicidinių polinkių, o Briuso brolį dvynį nuolat kamavo depresija.

Kai Briusas įkopė į paauglystės amžių, jam buvo duodama estrogeno, kad stimuliuotų krūtinės augimą. Galiausiai Džonas Manis pareiškė, jog Briusui reikia atlikti vaginos suformavimo operaciją.

Briusas kategoriškai atsisakė operuotis ir tėvams pareiškė nusižudysiąs, jeigu dar kartą jį priversią apsilankyti pas Manį.

Tuomet tėvas jam atskleidė baisiąją paslaptį. Vaikinas prisiekė daktarą Manį nušausiąs, tačiau galiausiai savo agresiją nukreipė į save.

Tris kartus jis bandė žudytis. Paskutinis bandymas baigėsi koma. Iš jos atsigavęs, jis ėmė kautis už teisę būti vyru.

Briuso brolis dvynys Brajanas, paveiktas savo brolio metamorfozės, patyrė didžiulį mentalinį sukrėtimą, kuris vėliau komplikavosi į šizofreniją. 2002 metais Brajanas nusižudė tyčia perdozavęs antidepresantų.

Briusas pasikeitė vardą į Deivido, leidosi vyrišką hormoną testosteroną ir ėmė vilkėti vyriškus drabužius. 1997 metais jis ryžosi serijai rekonstrukcinių operacijų, kad susigrąžintų fizinius lyties požymius. Jis vedė moterį ir įsivaikino tris jos vaikus. Tačiau hepiendo nebuvo.

2004 metų gegužę žmona jo paprašė laikinų skyrybų. Kitą dieną Deividas nusižudė šaudamas sau į galvą. Jam buvo 38 metai.

Deivido istoriją žurnale "Rolling Stone" 1997 metais aprašė žurnalistas Džonas Kolapinta (John Colapinto). Vėliau jis išleido knygą "Kaip gamta jį sukūrė: berniukas, užaugęs mergaite".

Deividas Džonui Kolapintai sakė niekada nesijautęs mergaite, netgi vilkėdamas sukneles. Jo žodžiais, daktaras Manis išprievartavo jį ir jo dvynį brolį.

Daktaras Manis niekada viešai nepripažino savo klaidos.

Parengė Vilma Skiotienė