Ilsėtis sunkiau nei dirbti

Įtampa ir atsipalaidavimas - tai du skirtingi mūsų būties poliai. Tik jų abiejų dėka plaka žmogaus širdis, susitraukinėja raumuo, kraujas teka mūsų venomis. Aktyvumą natūraliai keičia poilsis, būdravimą - miegas. Veiklos ir pasyvumo ciklų kaita būdinga gamtai, tačiau aplinka, kurioje mes gyvename, sukelia disharmoniją jos ritme.

Non-stop

Pagal Rytų filosofiją, pasaulis yra perkrautas jan energijos. Tai susiję su technikos gausa, architektūros ypatumais ir mūsų gyvenimo būdu. Naktį mūsų organizmui būtina pereiti į pasyvią gyvenimiškojo ciklo fazę (energija jan), tam reikia tylos ir tamsos, o ryškiai apšviesti triukšmingi miestai kupini aktyvumo, judesio, garsų. Ajurvedos žinovai pasakytų, jog įspūdžių perteklius "didina vatos došą" - kelia nerimą, įtampą ir skatina hiperaktyvumą.

Aktyvūs esame tada, kai siekiame rezultato. Socialinėje aplinkoje tai itin vertinama būsena. Pasyvumas - atvirkščiai: kritikuojamas. Mūsų kultūroje reikalaujama absoliučios savikontrolės ir situacijų valdymo, o poilsis nelaikomas privalomu. Jis veikiau trukdo, nes stabdo darbus. Galiausiai įtampa, kurią mes nuolat jaučiame, sukelia įvairiausius sutrikimus, tiek fizinius, tiek dvasinius.

Gyvendami režimu "non-stop", mes galiausiai prarandame gebėjimą atsipalaiduoti net ir labai to norėdami. Minčių srautas nesustoja nė minutei, sunku užmigti... Kas mums darosi?

LENGVA. Kartais pakanka atpalaiduoti veidą - ir protinė įtampa dingsta. Būtent todėl po gero veido masažo mes jaučiame tokį lengvumą galvoje...

Bijome prarasti kontrolę

Gyvūnams aktyvumo fazė natūraliai keičiasi į pasyvumo, tuo metu jų organizmas atsigauna. Tačiau žmogus apdovanotas sąmone ir valia. Informacijos greitis per pastaruosius šimtą metų padidėjo milijoną kartų, ir begalinis naujienų (apie karus ir katastrofas) srautas verčia mūsų sąmonę modeliuoti nesibaigiančius scenarijus, apibendrinti, vertinti galimus variantus...

Natūrali fiziologinė reakcija į baimės jausmą, kurį tuo metu patiriame (pulti ar bėgti), nerealizuojamas. Neišgyventa reakcija įstringa kūne kaip chroniška įtampa. Mes bijome atsipalaiduoti, kad neprarastume situacijos kontrolės...

Gera naujiena ta, kad atsipalaidavimo (kaip ir įtampos) patyrimą smegenys įtvirtina kūne. Todėl labai svarbu mokytis ilsėtis - leisti kūnui pažinti ir įsiminti atsipalaidavimo pojūčius, kad jie būtų atkartoti, kai to reikės.

Išmokti atsipalaiduoti

Yra begalė įvairiausių atsipalaidavimo metodikų, kurių moko joga, taiči, cigunas etc. Jos moko atpalaiduoti kūną tam, kad galėtų pailsėti protas ir emocijos. Kartais pakanka atpalaiduoti veidą - ir protinė įtampa dingsta. Būtent todėl po gero veido masažo mes jaučiame tokį lengvumą galvoje...

Mūsų kūnas ir psichika neatsiejami. Specialistai teigia, kad įtampos taškai kūne rodo emocijas, kurių nesuvokiame, kurias atsisakėme pripažinti, išgyventi. Įsiklausydami į savo kūną gydome dvasią.

Kad atsipalaiduotume, galime pasinaudoti vizualizacijos, savihipnozės, meditacijos technikomis, kvėpavimo pratimais, netgi žiūrėdami į vandenį, klausydamiesi jo srovenimo. Fiziko Makso Hjuberto (Max Hubert), sukūrusio "La mer" koncepciją, žodžiais, vanduo yra žmonijos lopšys ir unikalus šaltinis, grąžinantis žmogui jėgas.