Į pirmą klasę...

Prisiminkite, kaip jūs patys ėjote į mokyklą. Tačiau padarykite tai ne tylomis. Geriausia - poromis: sykiu su savo gimdytoju, sutuoktiniu ar geriausia drauge. Jeigu neturite su kuo nuoširdžiai pasikalbėti, - rašykite. Išklokite viską, kas svarbiausia.

Kas yra "svarbiausia" žvelgiant iš psichoanalizės taško? Tai, kas užkliudė jūsų jausmų sritį - nuvylė, kėlė baimę, nerimą arba džiugesį.

Pasistenkite smulkiai prisiminti savo pirmąją dieną mokykloje. Ir paskutinę. Pirmąją mokytoją, pirmąjį pažymį, klasės draugus, konfliktus. Už ką jus bardavo mokytojai, už ką pagirdavo?

Pirmoji taisyklė analizuojant savo mokyklinę patirtį - kalbėti būtent apie savo išgyvenimus. Sakinys turi prasidėti įvardžiu "aš", "man" ir t.t.

Suprantama, kad per tiek mokyklos metų jums susikaupė įvairių nuoskaudų. Taip pat ir jūsų tėvų atžvilgiu. Dabar atėjo laikas apie tai prabilti. Čia ypač svarbu laikytis įvardžio "aš", nes jeigu jūs imsite kaltinti savo tėvus visos žmonijos vardu ("kokia gi tu motina, jeigu galėjai..."), tai juos visiškai sugniuždysite. Pabandykite tokią konstrukciją: "Tą dieną, kai sužinojau, jog... aš jaučiausi klaikiai įskaudinta".

Kita tokio pokalbio taisyklė - jokios kritikos pasakotojui.

Labai svarbu suprasti, kad šis pašnekesys neturi būti konfliktinio pobūdžio. Kalbėdami ar klausydamiesi atminkite, kad jūsų užduotis - ne rasti kaltuosius ir teisiuosius, o suteikti vienas kitam galimybę išsikalbėti. Jūsų tėvai taip pat daug išgyveno, kol jūs mokėtės mokykloje. Galbūt jų pasakojimas padės jums pažvelgti į juos kitomis akimis.

Atviri pokalbiai apie mokykloje išgyventus jausmus suartina šeimos narius, pagerina jų santykius. Galbūt jūsų vyrą ar žmoną sujaudins jūsų mokyklinės istorijos, nes panašias išgyveno ir jis pats. Be to, kai žmonės nuoširdžiai kalbasi apie savo jausmus, tai kelia abipusį jų pasitikėjimą.

Kitas efektas, kurį duoda šis bendravimas, - tai katarsio išgyvenimas, savotiškas sielos apvalymas. Išoriškai tai pasireiškia gana stipriu jausmų proveržiu, pavyzdžiui, gausiomis ašaromis, prisiminus neteisingą jūsų atžvilgiu mokytoją ir pan. Tai gali būti ir nepaprastai džiugus jaudulys, jeigu prisiminsite, kaip jūs sugebėjote įrodyti, jog esate vertas geriausio pažymio ir t.t.

Jausmų proveržis - kaip tik tai, ko reikia. Jūsų psichika apsivalo, pajaunėja, darosi lankstesnė. Tai savotiška psichogimnastika, sielos kosmetologija.

Nebūkite vaikams opozicija

Ir trečiasis garsiai išsakytų jausmų tikslas - tai atidus ir teisingas požiūris į jūsų pačių vaikus. Informacija, kurią jūs gausite iš savęs ir iš kitų, sulaikys jus nuo pasisakymų, kurie supriešina tėvus su vaikais. Pavyzdžiui, "štai aš pirmoje klasėje niekada..." Tokios konstrukcijos paverčia jus, jų tėvus, pačius artimiausius žmones, nepasiekiamu idealu, ne žemiškais žmonėmis, kurie daro klaidas ir jas taiso, o tiesiog pusdieviais.

Niekada nepamirškite, kad jūsų vaikas - tai dviejų žmonių meilės vaisius, todėl jo problemos gali būti panašios ne į jūsiškes, o į jūsų partnerio, o gal į senelio ar močiutės. Būtent todėl taip svarbu turėti kuo daugiau šeimyninės informacijos, kad vėliau netektų kamuotis mintimi: "Niekaip nesuprantu - kaip galima klasėje neturėti nė vienos draugės? Juk aš visada buvau apsupta būrio mergaičių..." arba - "Nesuprantu tavo elgesio! Aš, grižęs iš mokyklos, visuomet sėsdavau ruošti pamokų, o tik paskui eidavau į kiemą, o tu mat pavargęs!.."

Kad kuo rečiau vaikams sakytumėte "aš tavęs nesuprantu", padarykite tai, apie ką buvo kalbama šiame straipsnyje. Tai bus pirmasis žingsnis ruošiant savo atžalą į mokyklą.

Parengė Olga BELEIČEVA