Gyvybingumas

Kai pagalvoji, gyvenimas - ne silpnų nervų žmonėms. Nespėjome suprasti, ar tikrai buvo atėjusi vasara, o jau traukiame iš spintos rudeninius batus.

Ir nė vienas nesame garantuotas, kad neprarasime geros nuotaikos, pasitikėjimo savimi, darbo, sveikatos, turto, kad vaikai įveiks sunkumus mokykloje, kad žiemai užteks malkų, kad užteks pinigų mokėti paskoloms, žodžiu, priežasčių per naktį vartytis nuo šono ant šono turime pakankamai.

Ir nesvarbu, ar tu Lietuvoje, ar Anglijoje, Seime ar prie kūdikio lopšio: žmogus visur esi žmogus. Kiekvienam ateina Didžiojo Klausimo metas. Visiems tas pats.

Nes nėra pasaulyje žmogaus, kuris niekada nepajus beprasmybės, nepasitenkinimo savimi ir... net nežinia kuo. Sako, jog tai vadinasi "depresija". Anot specialistų, ji būna endogeninė (vidinė), būdinga tiems, kurie šiaip, atrodytų, gyvenime nieko nestokoja, ir ekzogeninė, kuriai įtakos turi išorės faktoriai, pavyzdžiui, ruduo.

Prieš keletą dešimtmečių medicina padarė atradimą, kad daugybė kūno ligų iš tikro yra dvasios ligos. Kaukę užsidėjusi depresija, pavyzdžiui, gali pasireikšti bronchine astma arba alergija. Arba netgi peršalimo ligomis.

Pagal statistiką, "bloga nuotaika" serga 30-40 procentų visų pacientų, kurie kreipiasi į terapeutus. Jiems nepadeda įprasti vaistai.

Vieni nuo depresijos gelbėjasi alkoholiu, kiti sportu, treti pasivaikščiojimais po parduotuves arba kelionėmis iš Lietuvos. Čia, žinoma, iškyla galimybių problema. Ne kiekvienas ir į Druskininkų vandens parką gali nuvažiuoti. Vis dėlto ir turtingiems, ir vargšams galima pasakyti viena: išlieka stipriausi. Gyvybingiausi.

Kodėl gyvenimo sunkumai vienus iš mūsų sugniuždo, o kiti vis dėlto atsistoja ant kojų? Juk esame matę, kaip žmonės, išgyvenę sukrėtimus, nebepajėgia iš naujo patikėti savo jėgomis. Kaip sužinoti atsakymą į vieną vienintelį klausimą: kodėl? Kas padeda žmogui išsilaikyti už šiaudo per audrą atviroje jūroje? Teorijų daug.

Tokias teorijas tyrinėjanti psichoanalitikė Dianne Couteille teigia, kad iš esmės yra trys svarbiausios savybės, kuriomis pasižymi gyvybingi žmonės (kaip, beje, ir organizacijos): tai pajėgumas suvokti ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, mokėjimas įžvelgti gyvenimo prasmę (vertybės) ir sugebėjimas improvizuoti, t.y. priimti nestandartinius sprendimus.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, gyvenimo prasmės "susikūrimas" - tai būdas nutiesti tiltą tarp dabarties (su visomis jos negandomis) ir geresnės ateities. Šis tiltas padeda išsaugoti save, nesusigriauti.

Austrų psichiatras Viktoras Franklis, kalėjęs Osvencime ir patyręs nežmoniškas kančias, sugalvojo "gydymą gyvenimo prasme" - humanistinę metodiką, kuri padeda žmonėms priimti sprendimus, pripildančius jų gyvenimą prasmės.

Knygoje "Man's Search for Meaning" ("Gyvenimo prasmės paieškos") Viktoras Franklis rašo, kaip vieną dieną Osvencime jis bandė nuspręsti, ar iškeisti paskutinę cigaretę į pusdubenį sriubos. Nuo minties, koks tuščias ir beprasmis tapo jo gyvenimas, jį apėmė neviltis. Tą akimirką Franklas suvokė: tam, kad išgyventų, jam reikia atrasti tikslą. Jis įsivaizdavo, kaip po karo skaito paskaitą apie koncentracijos stovyklos gyvenimo psichologiją, kad papasakotų žmonėms tai, ką patyrė. Jis iškėlė sau keletą konkrečių uždavinių. Ir būtent taip neleido kančiai jo sužlugdyti.

"Niekada neverta pamiršti, kad gyvenimo prasmę galima rasti net pačioje beviltiškiausiose situacijoje, kai nieko negali padaryti, kad pakeistum savo likimą", - rašo Franklis.

Franklio teorija, kurios esmė - tie, kurie žino, dėl ko gyvena, gali ištverti viską, - šiandien yra ir daugelio verslo programų pagrindas.

Jeigu sugebėjimas išsikelti tikslą taip sustiprina gyvybingumą, nenuostabu, kad sėkmingiausios ne tik individai, bet ir organizacijosi turi aiškią vertybių sistemą. Tai pripildo jų egzistenciją prasmės. Ne veltui pati gyvybingiausia organizacija pasaulyje pasirodė esanti Katalikų bažnyčia, egzistuojanti daugiau nei 2000 metų. Tas pats pasakytina ir apie verslo organizacijų ilgaamžiškumą: pačios tvirčiausios tos, kurių veiklos tikslas nėra tik uždirbti pinigus.

Nagrinėdama trečiąjį gyvybingumo komponentą, išradingumą, tyrinėtoja D. Couteille prisimena terminą "brikolažas". Jį perėmė psichologai iš prancūzų antropologo Klodo Levi-Stroso. Šiuolaikine prasme tai reiškia išskirtinį išradingumą. Žmonės, vadinami prancūzišku žodžiu "bricoleurs", visada ką nors meistrauja, tobulina, iš smulkių detalių surenka automobilius. Jie išspaudžia maksimum iš visko, kas juos supa, sugalvodami paprastiems daiktams netikėtą paskirtį.

"Brikolažų" esama visokio rango. 1965 metų Nobelio premijos laureatas fizikos srityje Ričardas Feinmanas vien iš smalsumo tapo seifų atidarymo specialistu. Jis ne tik tyrinėjo mechaninius aspektus, bet ir stengėsi suprasti žmonių, kurie naudojasi seifais ir programuoja slaptus kodus, psichologiją.

Feinmanui pasisekė atidaryti nemažai seifų Los Alamose, mat jis pamanė, kad fizikai teoretikai nenaudos skaičių rinkinio, kurį lengva pamiršti, o ims skaičių seką, turinčią kokią nors matematinę prasmę. Ir tikrai: trys seifai, kuriuose buvo saugoma slapta informacija apie atominę bombą, turėjo vienodą kodą - matematinį dydį e, kurio pirmieji šeši skaičiai lygūs 2,71828.

Gyvybingi žmonės retai kalba apie savo tvirtybę ir atsparumą. Jiems nėra ko įrodinėti. Jie tiesiog nesislepia nuo realybės, nekeikia likimo ir daro ką nors reikalinga. Tuo jie ir skiriasi nuo kitų.

Sveiki sulaukę rudens. Būkite gyvybingi.

Andromeda Milinienė, "Šeštadienio" priedo sudarytoja