Gyvieji mirties akivaizdoje: vis mažiau žmogiški?..

Kadaise mirtis ankstyvoje vaikystėje ir kūdikystėje buvo įprastas reiškinys. Reta šeima nepatirdavo bent vieno vaiko netekties. Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos lygis labai pasikeitė. Visuotinė vakcinacija sunaikino daugybę ligų - bent jau JAV ir Europoje. Chemoterapija ir antibiotikai sumažino mirtingumą nuo infekcinių ligų.Išsilavinimo augimas ir medikų darbas su vaikais sumažino sergamumą ir mirtingumą ankstyvame amžiuje. Įveikta daugybė negalavimų, kurie anksčiau nusinešdavo milijonus paauglių ir vidutinio amžiaus žmonių gyvybių.

Senų žmonių skaičius vis auga, bet sykiu daugėja ir tų, kurie kenčia dėl piktybinių auglių ir kitų chroniškų ligų, susijusių su senyvu amžiumi.

Pediatrams rečiau tenka susidurti su gyvybei pavojingomis ligomis, tačiau daugėja pacientų su psichosomatiniais sutrikimais, elgesio ir adaptacijos problemomis. Priimamuosiuose vis daugiau emociškai pažeistų ligonių. Daugėja pagyvenusių pacientų, kuriems tenka susitaikyti ne tik su amžiaus nulemtu fizinių galių netekimu, - jie susiduria nerimu bei kančia, kurią sukelia vienatvė ir izoliacija.

Daugelis šių ligonių nesikreipia į psichiatrą, todėl jų poreikius turi suprasti ir patenkinti kiti specialistai, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai arba dvasininkai.

Per pastaruosius dešimtmečius įvyko permainų, dėl kurių sustiprėjo mirties baimė, išaugo emocinių sutrikimų dažnumas, padidėjo atjautos ir pagalbos mirties akivaizdoje poreikis.

Dairydamiesi į praeitį, studijuodami senovės kultūras, mes matome, kad mirtis žmogui visada buvo atgrasi - ir tikriausiai tokia liks ateityje. Psichiatro požiūriu, tai geriausiai paaiškinama esmine samprata, kad mūsų pasąmonė savo mirtį laiko visiškai neįmanoma. Ji, pasąmonė, tiesiog nesugeba įsivaizduoti savosios egzistencijos žemėje baigties.

Jeigu mūsų gyvenimui ir lemta nutrūkti, tai tokia baigtis neišvengiamai priskiriama piktavališkam įsikišimui iš šalies. Paprasčiau tariant, mūsų pasąmonė geriausiu atveju gali suvokti, kad mus užmuš, bet mirtis dėl natūralių priežasčių arba dėl senatvės jai lieka nesuvokiama.

Taigi mirtis žmonėms asocijuojasi su piktadaryste, su gąsdinančiu netikėtumu, kažkuo, kas skatina kerštauti ir bausti.

Šie fundamentalūs faktai labai reikšmingi suvokiant pačias svarbiausias bendravimo su mirštančiaisiais detales.

Pyktis ir kaltė

Daugelis tėvų gali prisiminti tokius savo vaikų posakius, kaip antai: "Šiandien mes palaidosime savo šuniuką, o pavasarį, kai pražys gėlės, jis vėl atgis."

Galbūt tokiomis pat viltimis vadovavosi senovės egiptiečiai, kurie aprūpindavo savo mirusiuosius maistu, ir indėnai, kurie laidojo gimines su visu užgyventu turtu.

Vaikas nesugeba atskirti noro nuo poelgio. Įpykęs jis slapta linki motinai mirties už tai, kad ji neįvykdė jo kaprizų, bet patirs sunkią traumą, jeigu mama iš tikro numirs - netgi jei tas įvykis nesutaps laike su griaunančiu troškimu. Jis visam laikui užsikraus atsakomybę už motinos mirtį sau. Jis nuolatos sau (o kartais ir kitiems) kartos: "Tai aš kaltas, aš tai padariau. Aš elgiausi blogai, todėl mama išėjo."

Kai augdami pradedame suprasti, kad nesame tokie jau visagaliai, kad netgi paties stipriausio troškimo nepakanka neįmanomam padaryti įmanomam, baimė to, kad mes kažkuriuo būdu esame prisidėję prie mylimo žmogaus mirties, pamažu slopsta, o sykiu su ja gesta ir kaltės jausmas. Tačiau ši baimė apsireiškia, kai vėl susiduriame su sielvartu. Šio siaubo pėdsakus galima kasdien matyti ligoninių koridoriuose, veiduose tų, kurie neteko savo artimųjų.

Vyras su žmona gali bartis metai iš metų, bet kai vienas iš sutuoktinių miršta, tas, kuris liko gyvas, raunasi plaukus, grąžo rankas, dejuoja ir rauda iš skausmo, baimės ir gėlos.

Nuo šios minutės jis dar labiau ima bijoti savo mirties, mat tiki atpildo dėsniu: akis už akį, dantis už dantį. "Aš kaltas, todėl už bausmę man lemta mirti baisia mirtimi."

Šie faktai padeda suprasti daugelį senovės apeigų ir papročių, išsaugotų per amžius. Jų prasmė - sumažinti dievų arba žmonių, visuomenės piktį, sušvelninti būsimą bausmę. Galvos, barstomos pelenais, draskomi drabužiai, gedulo vualiai ir gedėtojų dejonės - visa tai reiškia prašymą pasigailėti, išreiškia kančią ir gėdą.

Kai gedintysis grąžo rankas, plėšia nuo savęs drabužius ar plaukus, atsisako valgyti, jo elgesys atspindi bandymą nubausti save ir tuo išvengti laukiamos bausmės už artimo žmogaus mirtį.

Sielvartas, gėda ir kaltės jausmas ne taip toli nuo pykčio ir apmaudo. Niekas iš mūsų nenori prisipažinti, kad pyksta ant velionio, tokius jausmus paprastai slepia ir slopina, pailgindami gedėjimo laikotarpį arba išreikšdami juos kitais būdais.

Ne mums smerkti šiuos jausmus, ne mums juos vertinti ir skirstyti į blogus ir gėdingus. Mūsų užduotis - suprasti šių labai žmogiškų reakcijų tikrąsias priežastis ir prasmę.

Penkerių metų mažylis, praradęs mamą, kaltina dėl jos išėjimo save, bet sykiu pyksta ant jos už tai, kad ji dingo ir nepaiso jo norų. Taigi mirusioji sukelia vaikui tokią pat stiprią meilę kaip ir neapykantą už tokią žiaurią bausmę.

Senovės žydai mirusiojo kūną laikė kažkuo nešvariu, prie ko negalima liestis. Amerikos indėnai šaudė į dangų iš lankų, kad nugintų piktąsias dvasias. Daugelyje kultūrų būta apeigų, skirtų numaldyti "piktai nusiteikusius" lavonus.

Visų šių ritualų šaltinis buvo pyktis, kuris iki šiol slepiasi kiekviename iš mūsų, nors mes to ir nenorime pripažinti.

Antkapių statymo tradicija galėjo atsirasti norint sulaikyti piktąsias jėgas po žeme. Akmenys, kuriuos nūnai gedintieji stato prie kapo, yra to paties siekio simbolinis atspindys. Nors mes pripratome šaudymą iš ginklų per karių laidotuves vadinti saliutu, tai ta pati simbolinė apeiga, kurią atlikdavop indėnai, šaudydavę iš lankų į dangų.

Iš esmės žmogus niekuo nepasikeitė. Mirtis iki šiol liko gąsdinantis, atstumiantis įvykis - visuotinis reiškinys, net jei mums ir atrodo, kad beveik jos atsikratėme.

Pasikeitė kitkas: tai, kaip mes elgiamės mirties akivaizdoje, mirštančiųjų akivaizdoje.

Atsisveikinimas

Aš užaugau europietiškame kaime, kur mokslas buvo mažai pažengęs, šiuolaikinės technologijos tik pradėjo skintis kelią į mediciną. Galbūt todėl man teko galimybė greičiau už kitus pažinti tam tikrą žmogaus raidos ribą.

Prisimenu vieno kaimiečio mirtį, kurios liudytoja tapau būdama vaikas. Jis iškrito iš medžio ir mirtinai susižalojo. Ji buvo pasmerktas. Vyriškis paprašė, kad jam leistų numirti savo namuose, ir šis noras buvo patenkintas be svarstymų.

Kai šeimininką paguldė miegamajame, jis pasikvietė pas save dukteris ir pasikalbėjo su kiekviena iš jų akis į akį. Paskui, nepaisydamas stipraus skausmo, ramiai sutvarkė reikalus, paskirstė turtą ir žemę, nurodė nesidalyti žemės tol, kol bus gyva jo žmona. Be to, jis paprašė savo vaikų perimti rūpesčius, pareigas ir darbus, kuriais iki nelaimės užsiėmė jis. Galiausiai mirštantysis paprašė draugų jį aplankyti, kad galėtų atsisveikinti.

Nors aš buvau tada visiškai maža, jis nepareikalavo, kad mane ir mano bendraamžius išvestų iš namų. Mums buvo leista dalyvauti ruošiantis neišvengiamam ir kartu su visais liūdėti dėl to, kas nutiko. Kai ūkininkas numirė, jį paliko namuose, kuriuos jis pastatė savo rankomis. Draugai ir kaimynai ateidavo, kad paskutinį kartą pažvelgtų į velionį, o jis, apdėtas gėlėmis, laukė jų toje vietoje, kurioje gyveno ir kurią taip mylėjo.

Tose vietovėse ir šiandien nėra specialių salių paskutiniam atsisveikinimui, ten nesinaudoja balzamavimu ir grimu, kad sukurtų miego iliuziją.

Jeigu liga paliko ant kūno nepatrauklių žymių, jį tiesiog pridengia. Kūną išneša iš namų tik esant infekcinio užkrato pavojui.

Tokie papročiai rodo sugebėjimą susitaikyti su neišvengiama pabaiga, padeda ir mirštančiajam, ir jo šeimai priprasti prie artimo žmogaus netekties. Jeigu ligoniui leidžiama išsiskirti su gyvenimu pažįstamoje, jaukioje aplinkoje, tai jam suteikia mažiau kančios.

Namiškiai puikiai žino jo įpročius, jie supranta, kad raminamuosius kartais galima pakeisti mėgstamo vyno taure, o skanios sriubos kvapas gali sukelti norą nuryti keletą šaukštų skysčio - o tai kur kas maloniau nei maitinimas lašinant į veną. Aš nebandau sumenkinti preparatų ir lašinių reikšmės. Dirbau gydytoja ir puikiai suprantu, kad šios priemonės dažnai išgelbsti gyvybę ir yra nepakeičiamos. Bet žinau ir kitką: rūpestingi pažįstami žmonės ir namų maistas gali pakeisti dešimtis lašinių, kurias stato ligoniui tik todėl, kad lašinimas į veną patenkina visus jo fiziologinius poreikius ir neatima daug laiko iš medicinos sesers.

Kai vaikui leidžiama likti pasmerktojo namuose, dalyvauti pokalbiuose, jausti suaugusiųjų nerimą, vaikui kyla jausmas, kad jis nevienišas su savo skausmu. Šis pasidalijimas gėla suteikia paguodos ir palaipsniui ruošia vaiką priimti mirtį kaip gyvenimo dalį.

Laimė mirti namuose

Visiškai priešingai elgiasi visuomenė, kurioje mirtis laikoma uždrausta tema, pokalbiai apie ją traktuojami liguistai, o vaikai visiškai izoliuojami nuo šių problemų teigiant, kad jiems tai "pernelyg rimta".

Vaikai dažniausiai išsiunčiami pas gimines, o juos palydi melagingas paaiškinimas: "Mama išvyko toli ir grįš negreitai". Vaikas jaučia apgaulę, jo nepasitikėjimas suaugusiaisiais didėja, ypač kai giminės vengia atsakyti į klausimus arba apipila mažylį dovanomis - menkaverčiais pakaitalais to praradimo, kurio jam neleidžiama įprasminti.

Anksčiau ar vėliau vaikas suvokia permainą šeimos gyvenime. Priklausomai nuo amžiaus ir charakterio jis arba panyra į gėlos bedugnę, arba priima įvykį kaip bauginančią ir paslaptingą (bet kuriuo atveju traumuojančią) pasitikėjimo nevertų suaugusiųjų, su kuriais jis nepajėgus grumtis, savivalę.

Lygiai taip pat neišmintinga įtikinėti brolį praradusią mergaitę, esą Viešpats labai myli mažus berniukus ir todėl pasiėmė Džonį į dangų. Mažylė išaugo, tapo moterim, bet jai taip ir nepavyko atsikratyti pykčio Dievo atžvilgiu.

Būtų galima sakyti, kad emancipacija, mokslo laimėjimai ir žmogaus pažinimas turi mums suteikti daugiau galimybių paruošti save ir savo šeimą neišvengiamoms tragedijoms; tačiau jau seniai žmogui nebeleidžiama ramiai ir oriai numirti savo namuose.

Panašu, kad kuo daugiau gali mokslas, tuo labiau mes bijome, tuo atkakliau neigiame mirties reiškinio realumą.Kodėl taip nutiko?

Mes naudojame alegorijas, mes suteikiame mirusiesiems miegančio žmogaus išorę, mes išsiunčiame vaikus pas gimines, kad apsaugotume juos nuo nerimo ir sielvarto, kuris viešpatauja namuose, jeigu ligoniui nusišypsojo laimė numirti būtent ten. Mes neleidžiame vaikams lankyti mirštančių tėvų ligoninėse, mes daugžodžiaujame ir prieštaraujame patys sau diskutuodami, ar verta sakyti pacientams tiesą.

Yra daug priežasčių, kodėl vengiame atvirai ir šaltai žvelgti mirčiai į veidą. Šiandien mirties procesas tapo kur kas siaubingesnis, nes jis susijęs su vienatve, mechaniškumu ir nežmoniškumu.

Mirtis siejasi su izoliacija ir nuasmeninimu, nes ligonis dažnai išraunamas iš įprastos aplinkos ir skubiai paguldomas į reanimaciją. Jeigu jums yra tekę susirgti sunkia liga, kai labiausiai norisi ramybės ir patogumo, jūs prisiminsite, ką jautėte, kai paguldytą ant neštuvų jus skubiai vežė į ligoninę įjungę sireną.

Tik tie, kurie tai patyrė, gali įvertinti tokio skubaus pervežimo nepatogumus ir beširdiškumą, kuris tėra įžanga į toliau laukiančią kankynę. Tai nelengva išverti netgi sveikam žmogui, o ligonis net negali apsakyti žodžiais, kaip sunku jam pakelti triukšmą, kratymą, šviesų blykčiojimą ir šūkavimus.

Galbūt mums derėtų po apklotu įžiūrėti žmogų, liautis vaikytis efektingumo ir tiesiog palaikyti ligonį už rankos, nusišypsoti jam arba atsakyti į paprastą klausimą?

Dažnai būna, kad kelionė greitosios pagalbos automobiliu tampa pirmuoju mirties proceso etapu.

Aš sąmoningai šį pasakojimą supriešinau su istorija apie ligonį, kurį paliko namuose. Tai visiškai nereiškia, kad nereikia kovoti už žmogaus gyvybę, jeigu jį galima išgelbėti tik ligoninėje, - tiesiog mums visada dera sukoncentruoti dėmesį į žmogaus išgyvenimus, jo poreikius ir reakcijas.

Kai žmogus sunkiai serga, į jį dažnai žiūrima taip, tarsi jis neturi teisės į savo nuomonę. Nejau taip sunku prisiminti, kad ir sergantis žmogus turi jausmus, norus, nuomonę, o svarbiausia - teisę būti išklausytas?

Reanimacijoje ligonį apsupa susirūpinusios medicinos seserys, sanitarai, internai, ordinatoriai. Vienas laborantas ima kraujo analizei, kitas daro elektrokardiogramą. Kol žmogų peršviečia rentgeno spinduliais, jis klausosi diskusijos apie jo būklę, girdi klausimus, skirtus šeimos nariams. Su juo tolydžio imama elgtis kaip su bedvasiu daiktu. Jis jau nebe asmenybė, sprendimai priimami be jo dalyvavimo. Jeigu jis pabandys piktintis, jam tiesiog suleis raminamųjų. Po ilgų laukimo valandų, kai neteks paskutinių jėgų, jį paguldys ant ratukinės lovos ir nuveš į operacinę arba intensyvosios terapijos palatą, kur jis taps aktyvaus dėmesio objektu...

Jis gali maldauti, kad vienas vienintelis žmogus vienai vienintelei minutei prieitų prie jo ir atsakytų į vieną vienintelį klausimą, bet gal dešimt dūzgiančių aplink jį specialistų dalykiškai stebės pulsą, elektrokardiogramą arba plaučių funkcijas, sekrecijos ar ekskrecijos rodiklius, kitaip tariant, jie rūpinsis gyvybine veikla, bet ne gyvu žmogumi.

Ligoniui gali kilti noras sustabdyti juos, bet priešintis nėra prasmės, mat viskas daroma jo gyvybei išgelbėti.

Kai išsaugosi jam gyvybę, tada galėsi pagalvoti ir apie asmenybę, bet jei iš pradžių galvosi apie asmenybę, praleisi brangų laiką ir negalėsi jo išgelbėti! Šiaip ar taip, tokiomis racionaliomis išvadomis teisinamas toks elgesys, bet ar čia tikrosios priežastys? Ar šis mechaniškas, nužmogintas požiūris nereiškia siekio atriboti save nuo mirties? Galbūt tokiu būdu mes bandome nuslopinti nerimą, kurį mums sukelia pasmerkto mirčiai ar kritiškos būklės žmogaus vaizdas?

Susikoncentruoti į prietaisus ir kraujo spaudimą gali reikšti bejėgišką bandymą nusigręžti nuo artėjančios mirties. Mintis apie ją taip gąsdina, kad mes perkeliame savo dėmesį į mašinas, kurios nekelia audringų jausmų - kitaip nei kančios iškreiptas žmogaus veidas, kuris primena, kad ir mes ne visagaliai, kad mūsų galimybės turi ribas, kad ir mes patys mirsime.

Per pastaruosius šimtmečius žmogaus norai nepasikeitė. Pasikeitė tik mūsų gebėjimas juos suprasti.

Tai kokie mes tolydžio tampame: žmogiškesni ar vis mažiau žmogiški?..

Šaltinis:  Elisabeth Kubler-Ross. "On Death and Dying"