Gerų tėvų blogi vaikai

Keista, kai gyvenimo saulėlydyje žmonės gailisi savo vaikams per mažai davę ne meilės ir šilumos, o... į kailį.

Savo vaikų ateitį, jų charakterį, vertybes, pagrindus po kojomis programuojame perduodami jiems savo patirtį. Išmokome juos to, ką mokame patys. To, ko nemokame, neperduosime, kad ir kaip norėtume.

Nelaimingų tėvų vaikai dar nelaimingesni. Jie neišmoko priimti sprendimų, įveikti kliūtis. Juos kamuoja kompleksai ir baimės. Jie nepasitiki savo jėgomis. Jie neturi supratimo, kur save dėti. Tokių niekam nereikia. Jie jaučiasi siaubingai, žudosi alkoholiu. Nepavydėtinas likimas.

Galbūt jie nežino apie save nieko gero?.. Jeigu jūs savo vaikams nuo mažens kartojate, kad jie - idiotai, tai galų gale pasieksite savo: jie patikės.

Bumerangas

Tėvai, kurie labai jausmingai įtikinėja, kokie blogi yra jų vaikai, tarsi klausia kitų: kas juos tokius nevykusius padarė?

Visą gyvenimą stengėtės tik dėl jų, rengėte, maitinote. Manote, jog to pakanka? Apsirengęs ir pavalgęs - tai dar ne žmogus.

Gal jūs per daug juos globojote, ribojote, drausminote ir jie neišmoko savarankiškumo? Galbūt jūs jiems įteigėte, kad pasaulyje viešpatauja tik blogis ir nėra prasmės kautis, eiti į priekį?..

O gal tie "blogi vaikai", žvelgdami tėvams į akis, matė tik tuštumą? Gal jie užaugo su tėvais, kurie niekada jų neglaudė prie širdies? Argi galima senatvėje iš jų tikėtis švelnumo?

Niekas už pačius tėvus neatsakys į klausimą, KODĖL jų vaikai tokie, o ne kitokie. Niekas už juos negali pažvelgti į veidrodį ir pamatyti atsakymo.

Kita vertus...

... galbūt jie nėra tokie jau blogi?

Nepagarba

Nedaug yra tėvų, kurių būtų patenkinti savo suaugusiais vaikais. Dauguma skundžiasi pagarbos stoka.

Tėvams nepakanka to, kad vaikai išsimokslino, dirba, sukūrė šeimą ir augina vaikus. Jie nori apčiuopiamos pagarbos, tai yra matomų, girdimų dėmesio ženklų. Pagarbą jie dažnai supranta tiesiogiai - kaip jos rodymą. Jeigu suaugęs vaikas savaitgalį neatvažiuos ir nepaskambins, tėvai tuoj pat jį įtars beširdiškumu...

Neskubėkim apkaltinti vaikų nejautrumu ir nepagarba. Jie turi savo gyvenimą, savų problemų: darbe, šeimoje, buityje, su vaikais... Gal jie nori tiesiog pailsėti, gal juos kas nors labai įskaudino, gal dabar su niekuo nenori bendrauti, o gal vengia jūsų skundų ir priekaištų, jūsų vis dar besitęsiančio "auklėjimo"...

Kuo labiau kas nors reikalauja dėmesio, tuo labiau norisi atsitraukti. Kai vaikai jaučia tėvų nepasitenkinimą, jų šiltus jausmus pakeičia psichologinė įtampa ir kaltė. Tuomet bendrauti darosi sunku.

Suaugusių vaikų nebeišauklėsi. Ką galėjote, tą jiems jau davėte. Dabar jie grąžina tas dovanas pagarbos arba nepagarbos pavidalu.

Pagarba, kaip ir meilė, būna tik abipusė. Kiek atiduodi - tiek ir sugrįžta.

Parengė Andromeda Milinienė