Geras žodis stipresnis už kumštį

Tėvams ne visada pavyksta susilaikyti

- Šiaulių psichologinėje pedagoginėje tarnyboje vyksta paskaitų ciklas, kurio esmė - pozityvus auklėjimas. Kodėl kalbate apie tai?

- Mokymai "Vietoje pliaukštelėjimų – kaip su meile ir pagarba nustatyti vaikui ribas" nėra paskaitų ciklas. Tai tęstiniai mokymai, skirti tėveliams, globėjams, auginantiems vaikus nuo 1 iki 6-7 metų bei pedagogams, dirbantiems su tokio amžiaus vaikais.

Visas mokymų procesas paremtas praktika. Naudojamos aktyvios mokymosi formos: darbas porose, pogrupiuose, vaidinimai, pasisakymai grupėje. Teorinės medžiagos pateikiama labai nedaug. Dalyviai atlieka užduotis namuose, turi galimybę viską, ką sužino, išmėginti namų aplinkoje, įvertinti, kaip tai veikia.

Nors dauguma tėvų sutinka, jog fizinės bausmės nėra tinkamas auklėjimo metodas, visgi pripažįsta, jog ne visuomet pavyksta susivaldyti.

Mokymuose į „pliaukštelėjimo“ sąvoką yra žiūrima plačiau. Šiai sąvokai priskiriamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės tokios, kaip šaukimas, šantažas, grasinimas, ignoravimas, papirkinėjimas ir kitos. Skatinama peržvelgti, kokius auklėjimo metodus naudoja tėvai, kokias pasekmes tai turi tolimesniame vaiko gyvenime.

- Kaip jaučiasi vaikas, auklėjamas pliaukštelėjimais? Kokie smurtinio auklėjimo padariniai?

- Vaikas, kuris yra auklėjamas naudojant pliaukštelėjimus, jaučiasi labai nesaugus, bejėgis, piktas ant suaugusiųjų, kad negali jiems pasipriešinti, dažniausiai bijo jų, jaučia norą vengti skriaudėjo ar atkeršyti jam.

Kyla ir daug kitų neigiamų jausmų, iš kurių nė vienas neskatina vaiko pasikeisti. Veikiau išmoko jį savo elgesį kontroliuoti tik šalia esant skriaudikui, o kai jo nėra, vėl ima elgtis, kaip nori.

Pliaukštelėjimai gilina vaiko įsitikinimus, jog tarpusavio santykiuose galima naudoti smurtą ir taip spręsti įvairias problemas. Toks elgesys išmoko vaiką bijoti, o ne gerbti. Šitaip auklėjant, silpnėja vaiko ryšys su tėvais ar kitais jį supančiais asmenimis.

Daugėja vaikų, kurie gauna itin mažai visaverčio pozityvaus bendravimo su suaugusiais. Tai, ką jie girdi, dažniausiai būna nurodymai, ką turi daryti, kritika, prašymai pabūti vieniems ir leisti pailsėti persidirbusiems suaugusiems.

Taip augantis vaikas suaugusiųjų dėmesį dažniausiai gali gauti tik pasielgęs netinkamai, jam dažniausiai nerūpi, kaip jis bus nubaustas už tai. Vaikas netinkamu elgesiu pasiekia tikslą – gauna tėvų dėmesį. Tokiam elgesiui kartojantis, tėvai vis dažniau pratrūksta.

Jei tėvai, esant tokiai situacijai, nekeičia auklėjimo strategijos, papuola tarsi į uždarą ratą, iš kurio kasdien tampa vis sunkiau išeiti dėl atsiradusių nuolatinių pykčių, nuovargio, bejėgiškumo. Taip silpnėja ryšys su vaiku. Pradėjus naudoti pozityvius auklėjimo metodus situacija pasikeičia.

Būtina atpažinti savo emocijas

- Kalbate apie tėvų veiksmų motyvaciją. Kokia dažniausiai ji būna? Kokios auklėjimo klaidos pastebimos dažniausiai?

- Tėvai pripažįsta, jog ne visada pavyksta naudotis pozityviai auklėjimo metodais. Dažniausiai lemia tuo metu užplūdusios stiprios emocijos: pyktis, įniršis, baimė.

Dažniausiai tai nutinka atsiradus bejėgiškumo jausmui, nežinojimui, kaip reikėtų spręsti vieną ar kitą situaciją. Yra tėvų, kurie buvo auklėjami naudojant pliaukštelėjimus, mano, kad užaugo laimingi, geri žmonės, tad ir savo vaikams kartais naudoja šiuos būdus manydami, kad tai nepakenks. Anot jų, tai yra veiksmingas metodas.

Tėvai, kurie yra pliaukštelėję savo vaikams, susitikimų metu dažnai kalba apie jaučiamą stiprų kaltės jausmą ir pyktį sau dėl to, kad nesusivaldė ir pasidavė emocijoms. Su tokiais jausmais tėvams gyventi būna sunku, todėl mokymų metu jie ieško būdų, kaip išvengti auklėjimo klaidų ateityje.

- Kaip atpažinti emocijas ir jas kontroliuoti?

- Emocijų atpažinimas ir jų kontroliavimas yra viena sunkiausių temų. Tačiau ji yra ir viena svarbiausių. Negalime reikalauti vaikų įvardinti ir kontroliuoti jausmus, jei patys to nemokame padaryti.

Vaikai ikimokykliniame amžiuje mokosi stebėdami ir modeliuodami suaugusiųjų elgesį, todėl auklėjant juos, visų pirma, reikia rodyti tinkamą pavyzdį. Tam, kad žmogus galėtų kontroliuoti emocijas, jis turi mokėti jas atpažinti, o tai nėra lengva.

Suaugusiųjų jausminis žodynas yra gana skurdus, o sukilus emocijoms atrasti, atpažinti konkrečius jausmus ir juos įsivardinti yra sunki užduotis bet kuriam žmogui. Kuo jausmas stipresnis, tuo mažiau apgalvotai žmogus elgiasi.

Tėvai mokomi atpažinti jausmus ir juos įvardinti. Svarbu pastebėti, kokios tuo metu vyksta fiziologinės reakcijos, kokios mintys užplūsta. Visa tai lemia, koks bus elgesys sprendžiant problemą.

Kartais užtenka tik atpažinti savo jausmus, užfiksuoti mintis, kurios tuo metu ateina į galvą, ir mes jau pradedame rimti, didėja tikimybė, kad išvengsime emocijų proveržio, dėl kurio tikėtina, kad vėliau pasigailėsime.

- Tai pirmiausia – tėvų, o ne vaikų problema?

- Dažnai, suaugusiems pliaukštelėjus vaikui, užplūsta kaltės jausmas. Teisinasi sakydami, jog taip pasielgė todėl, kad vaikas juos supykdė, išvedė iš kantrybės.

Skamba taip, lyg vaikas būtų atsakingas už suaugusiojo veiksmus, tačiau tiesa ta, jog vaikas nėra už tai atsakingas. Kiekvienas žmogus yra atsakingas pats už tai, ką daro.

Tėvams dažnai sunku pripažinti, kad jie pasielgė neteisingai, nes nesugebėjo sukontroliuoti savo neigiamų jausmų. Suaugęs žmogus turi būti stipresnis už vaiką. Sukilus emocijoms, esant įtemptai situacijai, būtina kontroliuoti savo jausmus, rasti tinkamiausią sprendimą.

Ne per daug taisyklių

- Mokote ir to, kaip nustatyti vaikui ribas. Kaip vaikai tas ribas plečia ir kaip visa tai laiku pastebėti tėvams, kokių veiksmų imtis?

- Norint nustatyti vaikui leistino elgesio ribas, visų pirma reikia išsikelti ilgalaikius tikslus sau, atsakyti į klausimą, kokį vaiką norite matyti ateityje.

Tėvai dažniausiai linkę auklėti vaikus "čia ir dabar" vietoj to, kad įvertintų ar reikalavimai, sugalvotos taisyklės bus reikalingos vaikui ateityje. Prieš kažką leidžiant ar draudžiant, reikia pagalvoti, kam tai daroma. Nes kuo daugiau taisyklių, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas nė vienos jų nesilaikys. O tėvai, norėdami išauklėti „tobulą“ atžalą, gaus piktą, nedrausmingą ir nepatenkintą gyvenimu vaiką.

Taisyklių turi būti minimaliai ir jos turi būti tik pačios reikalingiausios, ir, tik jas išmokus, galima įvesti naujas taisykles, kurios padėtų jums užauginti draugišką, laimingą, protingą, mandagų, mylintį vaiką.

Kad tai pavyktų, reikia būti užmezgus šiltus santykius su vaiku, nes jei jų nebus, vaikas tikrai "negirdės", ką jūs jam sakote, ko prašote. Visiems tėveliams, kurie nori, kad auklėjimas taptų lengvesnis, siūlyčiau pradėti ne nuo taisyklių įvedimo, o nuo santykių su vaiku stiprinimo. Domėjimosi juo, mėginimu suprasti, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, pažaisti su juo nekritikuojant.

Esant saugiai aplinkai, šiltam santykiui su vaiku bei išsikeltiems ilgalaikiams auklėjimo tikslams, galima pradėti nustatinėti vaikui ribas.

Tą reikia daryti nuo mažų dienų, atsižvelgiant individualiai į vaiko raidą ir galimybes. Pamažu ribas plėsti. Kuo didesnis vaikas, tuo daugiau laisvės jis gali ir turi turėti. Nustatant vaikui ribas būtina naudoti ir pozityvius auklėjimo metodus tokius, kaip teigiamas pavyzdys, bendravimas, pagyrimai, paskatinimai.

Pozityvus auklėjimas - nuo mažens

- Kokie pozityvaus elgesio su vaiku būdai?

- Pozityvių elgesio būdų yra daug. Kiekvienas suaugęs turi atsirinkti labiausiai tinkančius jo vaikui. Tai gali būti pasakų skaitymas ir analizavimas, kalbėjimas. Sunkių situacijų vaidinimas su aptarimu. Atviras bendravimas su vaiku, prisiderinant prie vaiko lygio. Švelnaus fizinio kontakto naudojimas, kurį mėgsta beveik visi vaikai. Tinkamo pavyzdžio rodymas, pagyrimų, paskatinimų naudojimas.

Tėvai skatinami kalbėti su vaiku apie galimas jų netinkamo elgesio pasekmes, išsakyti lūkesčius, ko iš jo tikisi ateityje, bei kitų pozityvių auklėjimo metodų. Turi ugdyti gebėjimą sudrausminti vaiką, jo nekaltindami, nežemindami ir neįžeisdami.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai geriausiai informaciją priima žaidimo forma, todėl net ir nemalonią informaciją jiems pateikus tokiu būdu, galima sulaukti puikaus rezultato. Žaismingas suaugusiojo bendravimas su vaiku padės artimiau priimti jį, išgirsti, kas jo prašoma.

- Kaip pozityvaus auklėjimo strategija turi keistis augant mažyliui?

- Pozityvaus auklėjimo strategija turi išlikti visą gyvenimą. Jei geri pozityvaus auklėjimo pagrindai bus padėti ankstyvoje vaikystėje, tuomet ir paauglystėje tėvams, išlaikiusiems pozityvius, šiltus santykius su vaiku, seksis geriau juos suprasti, padėti jiems augti, spręsti iškilusius sunkumus.

Skirtumas būtų tik tas, jog jei ikimokykliniame laikotarpyje vaiko auklėjimas daugiausia vyksta pasitelkus į pagalbą žaidimą, vaikui augant, žaidimą vis labiau keičia bendravimas.

- Kiek tėvai domisi pozityviu auklėjimu?

- Šiaulių miesto pedagoginėje psichologinėje tarnyboje yra vedamos net keturios skirtingos programos, skatinančios suaugusiuosius naudoti pozityvius auklėjimo metodus. Susidomėjimas tokiomis programomis yra labai didelis ir kasmet auga.