Filosofas A. de Bottonas: niekas neturi jokios antrosios pusės

Kodėl mes bijome likti vienumoje su savimi?

Vienatvė – tai prieštaravimų kamuolys. Iš vienos pusės – trokštamas tikslas. Iš kitos – blogiausias košmaras. Mes dažnai patys prašome palikti mus ramybėje, svajojame pabūti vieni. O kai liekame vieni, mus apima baimė. Kaip vienas ir tas pats dalykas gali mus gąsdinti ir traukti?

Esmė ta, kad tai vyksta ne vienu metu. Štai paprastas pavyzdys: įsivaizduokite, kad dabar šeštadienio vakaras. Karantinas baigėsi, viskas atvira, bet jūs niekur neinate, sėdite namie. Kodėl tai liūdna? O prieš keturias dienas, pirmadienį, taip pat vakare sėdėjote vienumoje, bet nesijautėte vieniši. Galbūt skaitėte knygą ar klausėtės muzikos.

Koks skirtumas, jei vakarai tarsi niekuo nesiskiria? Skiriasi tai, kaip jūs paaiškinate sau savo vienatvę. Pirmadienį džiaugiatės, kad pagaliau galite pabūti vieni, o šeštadienį nervinatės, kad nėra šventės jausmo. Mus gąsdina ne pati vienatvė, o su ja siejamas nereikalingumo, menkavertiškumo jausmas. Jeigu esate vieni, kai „priklauso“ būti kompanijoje, vadinasi, esate nevykėlis..

Tabu vienatvei

Problema yra ne pati vienatvė, o tai, kad dabar būti vienišam yra nenormalu. Šis stereotipas verčia mus nerimauti, jaustis kaltiems, ieškoti savo trūkumų.

Vienatvė – svarbiausias šiuolaikinis tabu. Net stipresnis už mirties temą. Jeigu su jumis viskas gerai, tai aplinkui turi būti žmonių – artimųjų, draugų, pažįstamų. Kitaip jūsų gyvenimas atrodys nevisavertis. Argi ne taip?

Iš tikrųjų mes dažnai jaučiame gyvenimo pilnatvę, kai aplinkui nieko nėra. Prisiminti, apgalvoti, svajoti, kurti planus, užsiimti kūryba – visa tai geriau daryti vienumoje. Žinoma, mažai kas šiandien sutiktų būti visišku atsiskyrėliu. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie kartkartėmis moka didelius pinigus, kad galėtų atsiriboti nuo visų.

Laikas pakeisti supratimą apie tai, kokią vietą užima vienatvė žmogaus gyvenime. Reikia aiškiai atskirti fizinę vienatvę nuo vienišumo jausmo.

Iš kur atsiranda vienatvės jausmas be priežasties?

Kartais staiga pasijuntame vieniši. Šis veriantis jausmas gali atsirasti net triukšmingo vakarėlio metu. Tarytum linksmybių įkarštyje prisimename, kad anksčiau patyrėme kažką nuostabaus, ką praradome.

Kartą tikrai patyrėte absoliutų artimumą, kai buvote motinos įsčiose. Galbūt nuo to laiko išsaugojote pasąmonės prisiminimą, ką reiškia būti visiškoje harmonijoje su pasauliu. Motinos kūnas buvo mūsų pasaulis. Ir mes nebuvome vieniši. O paskui atsidūrėme šalčio ir gravitacijos pasaulyje. Visuose mituose apie žmogaus sukūrimą yra motyvas apie jo išvarymą iš rojaus. Psichologai jį laiko ryšio nutraukimo su motina gimstant metafora.

Periodiškai mums kyla noras susigrąžinti tą ankstesnį artimumą, todėl mums reikia apkabinimų, psichologinio palaikymo. Tą troškimą vadiname vienatvės jausmu, bet tai ne baimė, o artumos poreikis.

Kaip artimo žmogaus poreikis virsta baime?

Mitas apie išvarymą iš rojaus paprasčiausiai aprašo mūsų praeitį. Tačiau egzistuoja mitai apie ateitį. Jie byloja, kad mes galime grįžti į rojų, jeigu viską darysime teisingai. Jei suklysime, pateksime į pragarą. Žmogiškų santykių atžvilgiu pavojingiausias mitas yra romantizmas.

Egzistuoja idėja, kad galime sugrįžti į rojų, suradę savo antrąją pusę – ‚,artimą sielą“. Kai surasite, jis atstos viską, o kol nesuradote – jūs pasmerkti vienatvei.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad romantizmas piešia dvi lygiavertes perspektyvas. Kuri iš jų atstos realybe, priklauso nuo jūsų. Iš tikrųjų laimė šiame mite yra iliuzija, realus dalykas jame – tik pragaras. Net jeigu kažkuriuo momentu jums atrodys, kad suradote sau „artimą sielą“, anksčiau ar vėliau suprasite, kad apsirikote.

Romantizmo idėja apgaulinga tuo, kad žada neįmanomą dalyką. Niekas neturi savo antrosios pusės. Niekas negali mūsų suprasti visiškai, niekas nepakeis mums viso pasaulio. Mes galime būti artimi kitam žmogui, bet niekada nesusiliesime su juo. Į vieną organizmą. Romantikos mitas iškraipo mūsų natūralų artumos poreikį ir paverčia jį baime likti vienam.

Kaip vienatvės baimė trukdo artimumui?

Šiuolaikinis vienatvės tabu daro dvejopą poveikį. Iš vienos pusės, jis verčia gėdytis ir bijoti vienatvės. Iš kitos pusės – verčia slėpti savo problemas ir vienatvės baimę, kad nepasirodytume nevykėliais. Dėl to žmonės vaizduoja gerovę, kad atrodytų patrauklesni kitiems.

Tikras artimumas negali būti pagrįsta imitacija. Įsivaizduokite, jog paskambinote draugui ir paklausėte, kaip jam sekasi, o jis atsakė, kad viskas gerai, karjera kyla, pinigų upės plaukia, asmeninis gyvenimas irgi aukštumoje, geriau nebūna. Po penkių minučių tokio pokalbio, jus apims jausmas , kad atsitrenkėte į akliną sieną su išpieštu fasadu. Uždarumas nepalieka šansų draugystei.

Kelia į artimumą eina ne per butaforines paradines duris, o po neišvaizdų įėjimą iš kiemo. Atvirumas – štai didžiausia dovana, kurią mes galime įteikti draugui. Artimumas prasideda tuo momentu, kai pasiryžtame atsiskleisti, parodyti savo pažeidžiamumą, trapumą, tai yra, savo žmogiškumą. Savo vienatvės pripažinimas – karališkas kelias į artimumą.

Priimti vienatvę – tai atsidurti geriausioje kompanijoje

Kartais būti vienišam liūdna, bet tai ne blogiausia, kas gali su mumis atsitikti. Kur kas blogiau yra vienatvė minioje arba apsimestinis artimumas. Jeigu priimsime vienatvę kaip normą ir pripažinsime, kad mums teks daug išgyventi vienumoje su savimi, ji nedarys mūsų nelaimingais. Anot Balzako, vienatvė – puiki būsena, reikia tik, kad kas nors padėtų tai suvokti.

Paradoksas tas, kad vienumoje žmogus dažniausiai jaučiasi mažiau vienišas. Vienišais vakarais mums nusišypso laimė praleisti laiką geroje kompanijoje – su Bodleru, Leonardu Cohenu, Edwardu Hopperiu, visais tais puikiais žmonėmis, kurie sukūrė mūsų mėgstamas knygas, paveikslus, filmus, muziką. Gyvenimas mums retai suteikia galimybę sutikti artimos sielos žmogų, todėl pabūti vienumoje – tai protinga kaina už tikro artimumo akimirkas.