"Facebook". Sienų tepliojimas internete

Kelis šimtus milijonų vartotojų turintis socialinis tinklalapis "Facebook" nūdieną tapo tiesiog būtinybe. Jeigu nesi užsiregistravęs ten, gali būti net išjuoktas ar pavadintas senamadiška, nieko apie šiuolaikines technologijas neišmanančia persona. Būti "Facebooko" bendruomenės nariu gal ir nieko blogo. Gali bendrauti su toli esančiais draugais ar pažįstamais, dalintis nuotraukomis, vaizdo įrašais ir panašiai. Tačiau atsiranda tokių asmenų, kurie savo gyvenimo peripetijomis tinklalapyje dalinasi ne tik pernelyg dažnai, atvirai, bet ir įkyriai, o kartais net liguistai.

"Nuobodu...", "Ką veikt?, "Liūdna", "Ech", "Aaa!", - tokių ir panašių įrašų tinklalapio "sienoje" aptinka turbūt kiekvienas. Net jeigu ir turi tik kelis "Facebooko" draugus, tarp jų būtinai atsiras toks, kuris beprasmiais, nieko nesakančiais užrašais erzins kone kiekvieną dieną. Lyg ir galėtum tokius įrašus ignoruoti, tačiau parašiusiems to neužtenka. Jie nori, kad parašius "Liūdna", visi jų "Facebooko" draugai pultų klausinėti kodėl, o po to guosti ir dalinti patarimus. Parašę "Ką veikt?" jie laukia pasiūlymų, kvietimų, patarimų ir t. t.

Dar vienas "Facebooko" vartotojų tipas - tie, kurie mėgsta plačiai ir atvirai informuoti apie kiekvieną savo žingsnį. "Išsiploviau galvą, kai plaukai išdžius - eisiu į parduotuvę", "Išsikepiau kiaušinienės. Buvo žiauriai skanu", "Vaikai ką tik užmigo, eisiu pasidarysiu sumuštinį ir žiūrėsiu televizorių" ir panašiai. Kiti mėgsta skiltyje "Užrašai" rašyti ištisus traktatus, pavyzdžiui, apie tai, kaip linksmai praėjo jų diena prie jūros, kaip pasiilgo šviežių braškių, kaip nieko nerodo per televizorių ir panašiai.

Treti sudėję savo nuotraukas ar filmukus primygtinai laukia komentarų, patys skelbdami: "Na, argi ne gražus mano vaikas?", "Štai kokias bandeles iškepiau!" ir panašiai. Negi tikras draugas pasakys, kad tavo vaikas - šlykštus?

Yra ir tokia grupė, kuriai priklausantys "Facebooko" vartotojai platina ne tik savo įrašus, bet ir įvairius brukalus, tarsi vienkartinė mada pasklindančius po visą tinklalapį. Pavyzdžiui, užrašus "Pasiimk bet kokią knygą, atsiversk 16 puslapį ir pacituok 13 eilutę. Tada nusiųsk šį pranešimą kitiems savo draugams", "Jeigu tu myli savo mamą, užsidėk šį įrašą ant savo "sienos" ir t. t. Taip jie ne tik užkrauna savo draugų "sienas" nereikšmingais užrašais, bet ir įpareigoja lygiai tokius pačius užrašus skelbti ant savo "sienų".

Kaip gyvenime, taip ir internete

Visus šiuos ir panašius veiksmus socialiniuose tinkluose specialistai vadina dėmesio ieškojimu.

"Mes visi turime norą būti pastebėti. Norime, kad mūsų gyvenimas būtų kažkaip įprasmintas, kažkas po jo liktų. Tai galima pavadinti ir šiokiu tokiu narcisizmu. Tai kaip rašinėjimas ant sienos, tik persikėlęs į internetines erdves. Tarsi pasakymas "aš esu", - pasakojo psichiatras-psichoterapeutas Žilvinas Kunigėlis.

Kai nebeužtenka dėmesio, gauto vien savo "sienoje", kai kurie "Facebooko" vartotojai ima ieškoti dar įdomesnių būdų, kaip nukreipti jį į save. Vieni kuria "Facebooko" profilius savo kelių mėnesių amžiaus vaikams, prideda jų nuotraukų ir tikina, kad vaikas galės pats apsispręsti, ar būti tinklalapyje, kai užaugs.

Kiti įsigudrina sukurti profilį net savo augintiniui. Tyrimai nustatė, jog vienas iš dešimties augintinių Britanijoje turi savo puslapį "Facebook", "Twitter" arba "Youtube" svetainėse. Įsivaizduokite situaciją - šuniukas Baksis "Facebooke" turi 23 draugus, tarp jų ir katiną Leopoldą, jie dalinasi nuotraukomis po šventinio savaitgalio ir virtualiai amsi ar miauksi vienas kitam. Gyvūnėliai tokiuose socialiniuose tinkluose kartais tampa populiaresni negu kai kurios įžymybės.

"Šuniukai ir vaikai - tai suaugusiųjų fantazijų reikalas. Esame kažkieno dalis - tiek šuniuko, tiek vaiko. Per juos galime save išreikšti. Bet tai nėra tikras reikalas - tai fantazija. Juk šuniukas ar vaikas iš tikro negali parašyti elektroninio laiško", - pasakojo Ž. Kunigėlis.

Specialistas linkęs tokius poelgius lyginti su realiu gyvenimu.

"Būna, kad mama arba tėtis eina šalia besiožiuojančio vaiko ir sako: "Nedaryk man gėdos." Jie lygiai taip pat kaip ir internete savinasi savo vaiką. Tarsi kažkokia jų dalis daro gėdą. Arba, pavyzdžiui, atvirkščiai - tėvai nuveda vaiką į kokį nors konkursą, jis laimi ir tada jau galima pasidžiaugti, pasigirti kaimynams. Čia irgi iš esmės juntama narcisizmo gaidelė. Tiesiog norisi būti tuo, kuo nesi, per savo vaikus. Kas gyvenime vyksta, tas persikelia ir į socialinius tinklus", - teigė psichiatras-psichoterapeutas.

Neperžengti ribų

Įdomiausia, kad tokie intensyvūs "Facebook" vartotojai dažniausiai nėra niekur nedirbantys ar nesimokantys asmenys. Dažnai jie "Facebooko" gyvenimą gyvena, pavyzdžiui, darbo metu. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog darbuotojai, besilankantys "Facebook", "Twitter" ir kituose socialiniuose tinkluose internete darbo metu, pridaro britų kompanijoms milijardinių nuostolių.

Vis dėlto Ž. Kunigėlis nebuvo linkęs socialinių tinklų pasmerkti. Svarbiausia, psichiatro-psichoterapeuto teigimu, neperžengti ribų.

"Dabar pasaulio atstumai yra sumažėję. Gali turėti draugą, pavyzdžiui, iš Amerikos, todėl bendraujant "Facebook" tinkle jis lengviau pasiekiamas. Tokie atvejai tikrai nenužudys tikrojo bendravimo akis į akį. Tačiau jeigu "Facebooke" susirašinėji su kaimynu, kuris gyvena už sienos, verta susimąstyti. Čia panašiai kaip paaugliai susirenka į gimtadienį ir susirašinėja trumposiomis žinutėmis sėdėdami prie vieno stalo. Tada darosi nejauku.

Nors ką gali žinot, galbūt naujoji karta daro kažkokius atradimus. Tai kultūriniai dalykai. Ko mūsų kultūroje, mūsų kartoje nebuvo, tam mes priešinamės, bet galbūt tai naujosios kartos kultūra."