Esminiai sėkmingos asmenybės bruožai

Pagal Franklį, daugelis žmonių persistengia siekdami galutinio tikslo. Jie taip susirūpinę rezultatu, jog sukelia atvirkštinį efektą. Pavyzdžiui, gydydamas įvairias neurozės formas, Franklis aptiko, jog pacientai, kamuojami impotencijos, mikčiojimo, gausaus prakaitavimo, negali atsikratyti šių bėdų būtent dėl susitelkimo į jas ir pralaimėjimo baimės. Tie, kurie sugebėdavo atsipalaiduoti ir pamiršti, ko siekia, su užduotimi susidorodavo daug geriau.

Įvyksta tai, ko labiausiai bijome.

V. Franklis priėjo prie išvados: "Kuo labiau jūs stengiatės, tuo daugiau šansų, jog prašausite."

Nesiekite sėkmės dėl pačios sėkmės. Ji, anot Franklo, ateina netikėtai - kaip šalutinis poveikis, einant kur kas didesnių tikslų link.

Landramas pastebėjo, kad Franklo idėją apie "ketinimų paradoksą" galima pritaikyti daugumai genialių asmenybių.

Tyrinėdamas jų biografijas, Landramas aptiko, kad įtakingos asmenybės į tikslą ėjo mažais žingsneliais. O pats tikslas buvo laikomas kažkur sąmonės paraštėse.

Kad pasiektum, ko trokšti, turi išsikelti aiškų tikslą, o paskui, jį pamiršęs, palaipsniui kloti jam pamatus.

Visi išskirtinių rezultatų savo gyvenime pasiekę žmonės tiesiog maksimaliai gerai darė tai, ką galėjo padaryti esamu metu, o jų įtakingumas ir šlovė atsirado tarsi neišvengiamas tos veiklos "šalutinis poveikis".

Istoriniai pavyzdžiai

Kolumbas ieškojo Indijos ir atrado Ameriką. Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją, nors pagal profesiją buvo pastorius. Belas ieškojo priemonės kurtumui gydyti, o išrado telefoną. Einšteinas, dirbęs pašto klerku, pasiūlė reliatyvumo teoriją.

Markizas de Sadas buvo karštas ateistas, gyvenęs katalikiškoje šalyje, revoliucinės Prancūzijos aristokratas, atsidavęs sadomazochizmui per patį Švietimo epochos pakilimą. Dėl ekscentriško elgesio savo gyvenimą jis leido kalėime. Bet jeigu nebūtų patekęs belangėn, niekada nebūtų tapęs žinomu rašytoju, filosofu ir siurrealistinės krypties simboliu.

Hitleris ir Napoleonas pasinaudojo savo talentu įtikinti nelaimėlius suteikti jiems absoliučią galią. Stulbinamas faktas: nei vienas, nei kitas nebuvo tos pačios tautybės kaip tie, kurie jiems tą galią suteikė. Napoleonas gąsdino austrų ir britų grėsme, Hitleris - komunizmu ir badu. Abu diktatoriai turėjo nepaprastų gabumų įkvėpti visuotinį entuziazmą.

Diktatoriai niekada nelinkę atiduoti gautos valdžios atgal. Žurnale "Parade" (1994 m.) Karlas Saganas rašė, kuo gresia valdžios atidavimas į kultinių lyderių rankas: "Pakanka jums kartą duoti teisę šarlatanui jus valdyti - ir jūs vargiai kada nors ją susigrąžinsite."

Napoleono ir Hitlerio paradoksas tas, kad jiedu gebėjo paimti valdžią naudodamiesi aistringu nacionalizmu. Korsikietis Napoelonas (italų kilmės, kalbėjo laužyta prancūzų kalba) ir austras Hitleris manipuliavo tautomis remdamiesi nacionalistine ideologija.

Būdamas 33 metų, Napoleonas įtikino prancūzus karūnuoti jį imperatoriumi už jo karinius laimėjimus Italijoje.

Hitleris paėmė valdžion Vokietiją kaip jos fiureris (vadas), žadėdamas išgelbėti naciją nuo žydų ir komunistų. Tapęs visagaliu, jis pasiuntė mirti milijonus vokiečių.

Esminiai faktoriai

Išanalizavęs išskirtinių asmenybių, pasiekusių neabejotinos sėkmės, gyvenimo istorijas, Landramas apibendrino esminius faktorius, asmenybę iškeliančius virš pilkos masės.

1. Adekvatus proto koeficientas (IQ).

Kiek didesnis nei vidutinis IQ yra idealus faktorius dalykiniams ir kūrybiniams ieškojimams. Žemas arba aukštas IQ dažniau tampa kliūtimi siekiant tikslo.

Intelekto galimybės siekiant tikslo - pageidautinos, tačiau neturi lemiamos įtakos.

Gimimo eiliškumas.

Pirmagimiams keliami aukštesni reikalavimai. Šeimoje į juos žiūrima kaip į lyderius, o tai skatina entuziazmą.

3. Gyvenamosios vietos pokyčiai.

Jie skiepija savarankiškumą, atkaklumą, rizikos pomėgį. Neapibrėžtumas vaiką verčia išmokti susidoroti su nežinomybe bei skiepija norą rizikuoti.

4. Formalaus išsilavinimo stoka.

Tai verčia žmogų dirbti uoliau už kitus, siekti didesnės pažangos, savarankiškumo bei nepriklausomybės.

5. Išgalvoti herojai.

Suteikia vaikui nesąmoningą visagališkumo pojūtį ir panaikina kliūtis siekiant tikslo.

6. Teigiami herojai.

Nepriklausomi, save realizuojantys tėvai realiu pavyzdžiu skiepija vaikui autonomiškumą, teigdami, jog...

Sėkmė - atskiro žmogaus, o ne organizacijos reikalas.

7. Nuolaidūs tėvai.

Tėvai, leidžiantys vaikui pažinti pasaulį bandymų ir klaidų būdu, skatina jį mąstyti kūrybiškai ir nebijoti rizikos.

8. Krizės.

Krizės ir traumos (pvz., artimo žmogaus mirtis) parengia vaiką priimti permainas. Didelė dvasinė trauma gali sužlugdyti asmenybę arba nepaprastai ją sutvirtinti.

7 bruožai

Landramas suformulavo ir pagrindinius talentingos asmenybės charakterio bruožus.

1. Intuicija.

Novatoriai yra apdovanoti intuityviuoju mąstymu. Jie geba aprėpti tikimybių bei galimybių visumą.

Jie mato mišką, o ne atskirus medžius.

2. Savigarba, arba savivertė.

Į žmogaus pasąmonę labai ankstyvame amžiuje patenka netikėlio ir šventojo, laimėtojo ir nevykėlio vaizdiniai. Tai savo ruožtu daro įtaką vidiniam savo paties paveikslo kūrimui. Šis vidinis savęs vaizdinys sutvirtinamas pirmosiomis sėkmėmis. Čia didžiulės reikšmės turi veiksmų laisvė ir nekritiškas požiūris į klaidas. Sėkmingi žmonės turi vidinio tvirtumo jausmą, kuris išorėje pasireiškia optimistine pozicija.

3. Polinkis rizikuoti.

Neapibrėžtumas kūrybingos asmenybės negąsdina. Rizika jai yra ne pavojus, o viliojantis nuotykis. Šią savybę įskiepija nepriklausomi, atlaidūs tėvai, leidžiantys vaikui rizikuoti.

Be rizikos sėkmė neįmanoma.

4. Maištininko siela.

Šedevrus kuria renegatai. Juos visuomenė priima kaip disidentus. Galingi politikai ir genialūs kūrėjai, kitaip nei biurokratai, kurie visada aukoja ateitį dabarčiai, linkę keisti dabartį vardan ateities. Kūrybingi maištininkai vengia minios,nepaiso žinovų ir veikia savaip.

5. Maniakinis entuziazmas.

Dauguma genijų turi asmenybės sutrikimų. Jie maniakiškai atkaklūs. Šis išskirtinis entuziazmas dažnai esti vaikystės traumos arba krizės padarinys. Normali elgsena tapati vidutiniškumui.

Charizmatiškos asmenybės retai būna normalios.

6. Darbo manija.

Išskirtiniai žmonės paprastai yra A tipo asmenybės: taip apibūdinamas temperamentas, kuriam būdingas perdėtas entuziazmas, laiko stokos jausmas, nerimas, neracionalios ambicijos ir įkyri kontrolės idėja. Didžiosios asmenybės savivertės sąvoką tapatina su pergalės sąvoka. Joms darbas - ne sunki prievolė, o asmeninė misija, teikianti malonumo.

7. Valia.

Nepalankioms aplinkybėms įveikti reikia geležinės valios. Atkaklumas, - štai kas skiria vidutinį darbą nuo puikaus, o eilinį vykdytoją nuo laimėtojo.

Laimėtojai niekada nepasiduoda.

Bendroji charakteristika

Džinas Landramas sudarė "statistinio genijaus" paveikslą.

Pirmagimis.

Dauguma genijų buvo pirmagimiai: 86 proc. vyrų ir 72 proc. moterų.

Ekstravertas.

Vyrų ekstravertų - 45 proc., moterų - 80 proc.

T tipo asmenybė.

Aukštas testosterono lygis. 90 proc. tiriamųjų jautė potraukį rizikuoti.

Charizma.

Visuotiniu pripažinimu, 80 proc. genijų turėjo talentą įtikinti ir uždegti kitus. (Lyties skirtumai nereikšmingi.)

A tipo asmenybė.

Dauguma vyrų ir moterų priklausė A asmenybės tipui.

Maniakinė depresija.

Du tečdaliai genialių asmenybių turėjo šį bipoliarinį sutrikimą.

Libido.

Didelis seksualinis aktyvumas būdingas 77 proc. vyrų ir 61 proc. moterų.

Laisvos pažiūros.

Du trečdaliai tiriamųjų neišpažino jokios religijos, nors ir laikėsi aukštų dvasinių vertybių. Tarp genialių moterų buvo 56 proc. tikinčiųjų, tarp vyrų - 32 proc. (tačiau ir dauguma iš jų nepriklausė jokiai religinei institucijai).

Intuicija.

85 proc. genialių vyrų ir moterų asmeniniame gyvenime buvo linkę vadovautis intuicija. Absoliuti dauguma vyrų ir du trečdaliai moterų buvo būdingas intuityvus mąstymo būdas.

Landramo tyrimų duomenimis, genialūs vyrai labiau linkę į darbo maniją ir gigantomaniją. Daugumai vyrų (55 proc.) pasireiškė maniakinės depresijos simptomai. (Tarp moterų - 28 proc.).

Parengė Vilma Skiotienė