Draudimas Nr.1: "Nesikalbėk su svetimu"

Reikia žinoti, kad pedofilas yra žmogus, kuris paprastai turi ne vieną, dvi, bet keliolika ar keliasdešimt aukų; jis yra "serijinis".

Pasak psichologų, žinotina, kad pedofilas pažįsta vaiko psichologiją geriau, negu bet kuris Lietuvoje gyvenantis vaikų psichologas - jis tuo GYVENA.

Pedofilas moka prieiti prie vaiko profesionaliai, maloniausiais būdais: jis bus supratingas, geraširdis, išmanantis, kuo sudominti mažylius, juos išklausyti.

Pedofilas klausia, kiek valandų, prašo nupirkti ledų, vaišina saldainiais.

Ir kuo jis yra malonesnis, tuo labiau įtartinas.

Pedofilą galima atpažinti iš lipšnaus, įkyraus domėjimosi vaiko gyvenimu, jo poreikiais, dovanų, siūlymo pasivaikščioti, ateiti pažaisti pas jį į svečius.

Anot pašnekovo, vaiką lengva papirkti, prašant pagalbos: padėti surasti dingusį šuniuką, palydėti ir panašiai, tad vaikai turi įsisąmoninti, jog suaugę turi kreiptis pagalbos į suaugusius, o ne į vaikus.

Vaikas turėtų žinoti ribas: jeigu mama sako neišeiti iš kiemo, tai jis turėtų ir neišeiti, neturi eiti į krūmus, koridorių ar dar kažkur.

Teta taip pat gali nuvilioti pas dėdę.

Rėkimas vaikui nepadės: geriau iš karto bėgti ir pasiekti efektyvią pagalbą, suaugusiam pasakyti: "Štai ten yra pedofilas!"

Pasak psichologų, aiškinimas mažam vaikui, kas yra pedofilas, nelabai efektyvus.

Vaikas nelabai supras. Patartina neslėpti nuo vaikų ir rodyti jiems spaudoje, per televiziją atvejus, kai pasakojama, jog pedofilas pagrobė ar nusivedė, nuskriaudė vaiką.

Šiaip vaikai apie kiemo narkomanus, atiminėjančius pinigus ar kitus pavojingus žmones labai gerai žino, ir suvokia pavojų.

Bet štai prieš tuos "ypatingai gerus, nuoširdžius" žmones vaikai yra bejėgiai.

Svarbu juos atpažinti.

Taigi pirmas draudimų punktas yra: "Su svetimais nebendrauk!", antras - "Suaugę žmonės paslaugos turi kreiptis į suaugusius".

Jeigu svetimas vaiko prašo ką nors padaryti, vaikas turi atsakyti: "Gerai, aš nueisiu mamos paklausiu", arba "Čia netoliese yra mano dėdė, aš jį pakviesiu".

Kaip tai paveiks vaiko gyvenimą?

Tvirkinimo ar seksualinės prievartos pasekmės yra dvejopos: tai gėda, kaltės jausmas dėl patirtų pedofilo veiksmų ir gėda dėl tų procedūrų, kurias vaikas patiria po to, kas įvyko.

Tėvų, pareigūnų, kiemo ar klasės draugų gėdinimai dar labiau traumuoja; tad kuo mažiau žmonių apie įvykį žinos, tuo geriau vaikui.

Patyrę psichologai patartų nuskriausto vaiko tėvams nepanikuoti, vaiko nekaltinti.

Pedofilas yra "vaikų specialistas", priviliojimo profesionalas, tad vaiko visiškai negalima dėl to kaltinti - bet kuris kaltinimas ar gėdinimas vaikui yra antrinis smurtas.

Košmarus, patirtą sukrėtimą įveikti reikėtų psichologo pagalbos. Tėvai dažniausiai "ne tuos mygtukus" paspaudžia: priekaištauja, aiškina, o tai tik sustiprina vaiko neigiamus išgyvenimus.

Psichologas pastebėjo, jog vaikas iki 18-os metų patiria apskritai labai daug smurto.

Kiek procentų vaikų Lietuvoje patiria lytinį smurtą, nežinoma, bet manoma, jog tikriausiai daugiau, negu Amerikoje.

Čia seksualinį smurtą, kaip liudija statistika, patiria viena iš keturių mergaičių, o berniukai dažniausiai net nepasiskundžia.

Visa tai veikia asmenybės raidą; vaikai patiria ir daugybę tvirkinimo atvejų.

Kaip tai paveiks tolesnį vaiko gyvenimą, sunku prognozuoti, nes tai priklauso nuo bendros aplinkos, nuo to, kiek jį palaikė tėvai, kaip buvo kalbama, kiek, iki patirdamas prievartą, vaikas tuo metu buvo psichologiškai stabilus, kiek jis buvo mylimas.

Tikrai negalėčiau prognozuoti pasekmių, tačiau galima sakyti, kad užaugęs toks vaikas nesukurs šeimos arba santuoka bei seksualinis gyvenimas bus nesėkmingi, kraštutiniu atveju net ir pats gali tapti tvirkintoju.

Pedofilai net sukuria šeimą, tačiau sutuoktiniai nėra jų seksualiniai partneriai.

Galėčiau teigti, jog vienas iš vaiko ar paauglio savižudybės veiksnių gali būti patirta seksualinė prievarta arba tvirkinimas.

Sulaužyti likimai

Psichoterapeutai pripažino, jog pedofilo veiksmų sukelta trauma yra milžiniška, atsiliepsianti šeimyniniam gyvenimui.

Jeigu prievarta prieš vaiką kartojasi, - sulaukus brandos, pasireiškia rimti asmenybiniai sutrikimai.

Gali užaugti priklausoma, emociškai nestabili asmenybė, tai yra žmogus, nesugebantis priimti sprendimų ir atsakomybės už savo gyvenimą.

Lyg jo stuburas būtų sulaužytas.

Žmogus dažnai nebeįstengia atsitiesti. Ypač tada, kai vaikas savo baisią paslaptį nusineša į suaugusiojo gyvenimą.

Na, o jeigu jau atsitiko nelaimė, reikia priimti vaiką su jo skaudžiu patyrimu, ramiai apie tai kalbėtis

Tėvai turėtų vietoje priekaištų, "ar aš tau nesakiau", - "pasiimti" iš vaiko atsakomybę:

"Mes kalti, kad palikome tave vieną, nepaaiškinome, per mažai kalbėjome apie pavojų".

YouTube ekrano nuotr.