Dovanos: kiekvienam - savas vaikystės skonis, savi prisiminimų desertai

Juodos duonos riekę kyšteldavai į kibirą su šulinio vandeniu, užbarstydavai cukraus ir iškiūtindavai į kiemą. Atsistodavai išdidus, iškilmingai pakeldavai desertą prie burnos, kiek galėdamas išsižiodavai ir... net užsimerkdavai iš to skanumo. O kiemo vaikai prašydavo: "Duok atsikąsti, duok atsikąsti..."

Mano atžalos juokiasi. Juokiuosi ir aš, kol neatsargiai tarsteliu: "Kaip norėčiau to vandens iš kibiro...", ir netikėtai susigraudinu. "Nu mam... - sudraudžia vyresnioji ir atkiša man savo šokoladinį kiaušinį: - Nori?.." Baik tu, sakau, tai tik todėl, kad ji sugrįžta prieš kiekvienas Kalėdas. Mano močiutė. Tyras mano vaikystės vanduo.

"Nu aš taip negalėčiau", - užjaučiamai sako mano atžalėlė šokoladuotomis lūpomis apie tą šlapią duoną su cukrum, o man šiek tiek pagailsta savo vaikų, kad jie turi valgyti tuos kindersiurprizus ir hubabubas... Man gaila, kad jie nėra ragavę "ant kuchnios" keptų blynų iš miltų, vandens ir druskos, kad nėra matę, kaip rankomis malamos aguonos ir daromas aguonų pienas, nėra vogčiomis sriūbčioję tikro spanguolių kisieliaus, paslėpto "skladuke", ir uodę ką tik iš krosnies ištraukto tokio didelio išsipūtusio ir šiek tiek apdegusio pyrago...

Mes neieškodavome dovanų po egle, bet išsižioję laukdavom, kada močiutė atneš drobinį maišelį, pilną lazdyno riešutų, o mes juos skaldysim ir gliaudysim. Dabar vaikai gliaudo kindersiurprizus ir dideles dovanų pakuotes. Ir visi labiau nei Kūdikėlio gimimo laukiame "Akropolio" atidarymo.

Et, mažosios mano miesčioniukės nėra net kasiusios paršiukui nugarytės! Ką čia ir kalbėti: jos net negali vasarą išsimaudyti Nemune - dabar jis užterštas...

Jeigu galėčiau, į kalėdinę kojinę vaikams įmesčiau tai, kas man brangiausia. Kūčių vakarą pas močiutę. Prie krosnies, be televizoriaus. Su maldaknyge ir giesmėmis. Ir takelį per kiemą į malkinę. Ir raibą vištą, kuri leisdavosi paimama ant rankų. Ir, žinoma, tą šlapią duoną su cukrumi, kurios nekeisčiau į tūkstantį kindersiurprizų.

Tik kaži ar jos apsidžiaugtų?.. Juk kiekvienam - savas vaikystės skonis, savi prisiminimų desertai.

Vis dėlto jie, ir mano, ir jūsų vaikai, prisimins ne kindersiurprizus ir ne blizgias dovanas po egle. Kažką kita. Kažką daug svarbiau.